Medis ir Upė

Pasaulis, sugautas grožio, įmestas į stebuklą

Perskaičiau, kad mažam vaikui negalima ilgam laikui aprišti akies.

Smegenys “pamanys“, kad ši akis nebus naudojama,

ir vaikas taps ja aklas.

Nesurišk kojų ir rankų vidiniam vaikui, vidiniam išdykėliui, kuriam

žemė kutena padus, vėjas taršo plaukus

pasaulyje, išlaisvintame grožio, varvančiame stebuklais.

Kuo užsiimi?

Taikau vidinius priešus.

Pavyksta?

Lengviau nei išorinius ir

sunkiau nei palikti

neramioje apkasų ramybėje.

Skaidrus šaltinis trykšta iš olos,

glosto žemės paviršių, tapusį dugnu.

Toks skaidrus, kad įmanoma nepastebėti.

Toks šaltas, kad negali nesurikti.

Jame maudosi moterys,

krykštaujančios lyg linksmai, lyg žinančiai.

Kiekvienas tu gimdai pasaulį

iš tamsos ir skausmų. Draugišką arba priešišką – 

tokį, kokiame tau įdomiau.

Ant balto popieriaus tapai balta šviesa.

Deivė motina tavyje brandina sėklas ir jas barsto.

Tu, tikrai tu, tuo pačiu vienu mirksniu jas ir laistai,

ir nuimi derlių.

Sunkiasi drėgmė iš aukštai į žemai.

Susimąstęs žvilgsnis kopia viršun. 

Viskas, kas susiję su žeme, krinta,

kas susiję su dangum, kyla.

Ant centrinio pasaulio kalno taip atrodo tik

pirmą minutę.

Antrą minutę nebelieka centrinio, pasaulio,

kalno.

Ne pasaulis tave įskaudino, tu įskaudinai save.

Ne pasaulio eini prašyti pagalbos – savęs.

Ne pasaulį myli, bet save.

Ne nuo pasaulio nusisukai – nuo savęs.

Ne pasauliui atsivėrei, bet sau.

Jei sunku permatyti “aš“, pabandyk auginti jį iki pasaulio,

ne pasaulį mažinti iki “aš“.

Sąžiningumas savo kvailumo akivaizdoje:

nulipti nuo pjedestalo ir užleisti kitą, kuris

nekantrauja 

pamatyti.

Ką rinktumeisi – juodą marmurą ar žydinčią pievą?

Jei taip, tai kodėl ne?

Ar nesirinktum, nes nesvarbu?

Abu?

Vieną po kito abiem eiliškumais?

Suvynioti į dovanų popierių ir išmesti į konteinerį?

Svajonės ir sapnai, apšviesti iš savęs,

apšviečia sceną, apsuptą kulisų ir publikos tamsos.

Scenoje vyksta tavo gyvenimas, kurį žinai.

Už kulisų driekiasi nesuskaičiuojami impulsai

dievų kaukėmis, įjėginti gamtos,

laukiantys savo šanso pasirodyti.

Vidiniai balsai, juslės, protai ir širdys groja simfoniją.

Tu stengiesi nepasiklysti šioje scenoje, ieškai savo kelio.

Jei pasisekė, turi savo mitologijos žemėlapį.

Išskleidi jį ant stalo ir visas pasaulis aplink tampa

žemėlapio tąsa,

žemėlapio, kurio viduryje atsistoji.

Jei dar neturi tokio savo mitologijos žemėlapio,

tau pasisekė ne mažiau –

viskas yra vienas didelis nuotykis,

kurio pabaiga pradžioje, o 

gal jos nėra.

Gilus miegas be sapnų.

Jame ilsisi neskirstanti sąmonė, užsiklojusi tamsa.

Pabusti į šį miegą, atkloti šviečiančią sąmonę, susilieti

su saule, neturinčia šešėlio.

Tas, kas suvokė save kaip kūrėją,

pakėlė šydą.

Tada nuleido šydą ir sugrįžo į pasaulį,

labai panašiai

mėtyti akmenėlių į nurimusį ežerą,

žaisti šachmatais,

žavėtis ir baisėtis

tarp etikos ir mistikos.

Pro ego, troškimo ir baimės vartus 

įeini į šventovę,

nusimeti gyvatės odą,

išgeri mėnulio ambrozijos,

apsiplauni ugnimi,

paveiksluose – laikas, erdvė ir priežastingumas,

bet eini toliau tol,

kol nebereikia niekur eiti.

Iš kitos pusės nėra kitos pusės.

Iškeliauja ieškoti namų ir

po ilgų kelionių sugrįžta į namus,

pasivaikščiojęs po namus.

 

Reklama

Apie į mišką išsiliejusią saulę

Skambant šiai melodijai, pamirštu savo rūpesčius,

sukurtus sudėtingumo, kuris nebūtinas, pasirinktinai neprivalomas.

Tada prisiminimų trapume,

stiklinių akių, išduodančių iškeliavusią laimę, medinių tik baimės kojų

ir ilgesnių nei paprastai valandų, kurias reikia išlaukti nekantriai,

į spigias reklamas įvyniotų skatinimų praregėti

ir meilės prisipažinimų, pasiklydusių tarp nežinojimų, nutylėjimų

ir atidėliojimų,

skausmo, kuris sugrįžta bumerangu lyg žaistume vaikus,

apgaulingame materialume gimsta tai,

ką skleidžia Ladako kalnai ir dangus,

skleidžia tavo rankos, viena ant kitos ramiai besiilsinčios ir nepastebėtos

proto klajonėse po “ten labiau nei čia”.

Ladakas šįvakar toli lyg susimąstęs ir užsisvajojęs

tu. Lyg sutrūnijęs kelmas,

bijojęs savimi išgąsdinti drugelį.

Ir drugelis, bijojęs savo nutūpimu priversti kelmą bėgti dar greičiau.

Bet tavyje, kaip ir ten, atšiaurumas jau įmintas arba

perskeltas arba pralaužtas plūstančių krioklių

Ladako švelnumo.

Potraukių ir norų miške

apkabinu kuo daugiau medžių,

cha, įsiklausau į kuo daugiau paukščių ir,

taip!

kiek leidžia baimės, paseku aptiktais

žvėrių pėdsakais.

Stengiuosi įsiminti visam laikui, kaip kvepia, kaip blizga šis pasaulis.

Nusilenkiu proskynoms ir aklavietėmis užsibaigiantiems

išminčių ieškojimų išmintiems takeliams.

Kai pradeda temti, sutvarstau sužeistą širdį, dar vienas neįmanomas

šuolis iš nuovargio drebančioms kojoms ir –

viskas pranyksta.

Magiškas tikrumu

tavo kuklumas,

žiba tavo nuleistos

pasauliui akys.

Jei vis tik privalau praeiti pro šalį,

sustoju širdimi.

Tu esi mano vaivorykštė.

Mataisi pro užmarščių ašaras

iš Žinojimo pusės.

Ar poezija kada nors baigiasi?

Kai nebekvepia sniegas?

Kai tavo oda tampa beskonė?

Kai vėl ir vėl nupjaunama vasaros žolė atsisako augti?

Kai daugiau niekas neina į nežinomybę vienas?

Kai neabejoju?

Kai nebepastebiu?

Abu žinome, kad šiame pasaulyje reikia

sakyti “Taip”.

Kai sakau tau “Ne”, sakau “Taip”

sau.

Kai manęs klausi, kaip

reikia išgelbėti pasaulį,

kaip jį pataisyti, pakeisti, kas kaltas dėl

klaidų ir kaip nubausčiau, ką paversčiau

priešu, kurią pusę palaikyčiau,

aš neturiu, ką atsakyti.

Nebent:

reikia mylėti.

Tau tai ne atsakymas.

Man tai ne klausimas.

Net nežinau,

gal būna kiti rojai,

kiti šviesūs rytojai, bet

man užtenka matyti šią šypseną,

užtenka,

šio atslenkančio vakaro,

negalėjimo aiškiai nusakyti savo svajonių “ne dabar“

man užtenka.

Man gana šio apšviesto kambario,

šio įkvėpimo, prisiminimo, ilgesio,

šios iliuzijos, kuri tirpsta

ir tęsiasi.

Turbūt mano instinktai ir mano alkis

panašūs į žvėrių, nes

aš žudau, kai esu alkana, kandu ir plėšau.

Turbūt kažkieno dievas panašus į tą, kuris esu aš,

kai pjaunu žolę ir netyčia nupjaunu varlyčių kojas ar galvas –

negirdžiu jų riksmų, nes joms neduotos tos

balso stygos, kurių virpesius išgirsčiau.

Aš turiu kitų rūpesčių dienoje. Tegul jos manęs neklausia – kodėl?

Turbūt esu tas dievas, kuris lygiai kaip aš, sugauna varlytę, kuri stengiasi

pabėgti į dar nenupjautą pavojingą pievą, o jis ją paima į rankas,

priglaudžia delnuose spurdančią, tamsoje besiblaškančią, ir neša

į saugią pievos dalį, kol ji bando iškišti galvą tarp jo pirštų į šviesą.

Turbūt kažkam esu įkyri musė, meldžianti ir meldžianti

savo svajonių išsipildymo,

nutėkšta kažkieno pavargusio ranka.

Turbūt aš esu ta, kuri irgi neatsiliepia, nes mes

nežinome, kas mums geriau, kai

prieštaraujame tam, kas yra.

Kokius kalnus turiu perlipti dėl tavęs?

Mano kuprinė jau sukrauta.

Mano kojos jau nubrozdintos.

Mane jau perkošė tas vėjas.

Kokie keliai dar manęs laukia?

Šiame labirinte nebeželia žolė.

Šie ir tie klystkeliai išbandyti.

Šis vienintelis kelias pas tave –

ragina ir myli.

Savo nebuvimu.

Ši palaima ir šis košmaras yra sapnas.

Šie žodžiai yra sapnas.

Skaitantis tu esi sapnas.

Šis žinojimas yra sapnas.

Aš nežinau, bet gal

“Aš nežinau“ protas yra iš tikrųjų.

Kas aš esu?

Gal erdvė?

Tavo šnabždesys į mano plaukus:

planetos skrenda pro mus,

grožiai sprogsta ir pasiglemžia.

Nesijaudink, mano žmogau,

mūsų rampų šviesa – ši žvakė,

mūsų pasirodymas – mūsų paslaptis,

mūsų aplodismentai – akyse.

Ir mes juk taip pat pasakytume John’ui Cage’ui, kad

esame sužavėti 4’33, kad

jis tęstų kūrybą ta linkme.

Anksti ryte, tekant raudonai saulei,

važiuojant pro rūkus,

išnyra pasaulis,

ar jis yra be manęs, ar jį kuria mano protas –

štai kur klausimas,

iš dalies atsakytas.

Jaudinanti laimė – karšta lava,

nuo kurios nebėgama.

Pokalbis ir tyla su tavimi po rudens šviesa

Ji man sako:

Tu negali tikrovės išreikšti žodžiais.

Jūra šnabžda ir aš bandau išgirsti, ar jos nešama žinia kinta su kiekviena banga, ar išlieka ta pati. Bet ji neatskleidžia šių paslapčių, tik nepailstamai yra. Klausausi miško, jo žalumo, jo minkštumo ir aštrumo. Ir tas kvėpavimas, garsesnis už karo būgnus. Ir tas giedro dangaus skambesys, pasiekęs protą, kai mintys nutyla. Visi žodžiai, juokingai juodai balti popieriuje. Nesibaigiantis jų žaismas, ištirpstantis tikrovėje, kurios dar nepažinau, bet kuria esu.

Ji man sako:

Kai žmonės tiki savo mintimis, jie realybę padalina į priešingybes.

Jūra ir krantas. Vanduo ir smėlis. Bangų mūša ir akmens tyla. Juoda ir balta taip gražiai priešinga ir taip nebesvarbu.

Ji man sako:

Tamsa ir tuštuma, tai, į ką protas bijo įeiti, yra viso gyvenimo pradžia, būties gimda.

Gyvenimas gimsta iš tamsos, todėl negalima jos naikinti. Prašau, leisk tamsai būti. Kai ji išnyks, išnyks gyvenimas. Jei nori keliauti į šviesą, prašau, leisk tamsai būti. Jei nori keliauti į šiaurę, prašau, leisk būti kitai pusei. Ir mano “prašau” nebereikia. Tiesiog kitaip negali būti. Mūsų protui.

Ji man sako:

Tai protas pagimdo begalinius pasaulius – to ir ano, praradimo ir įgijimo, gėrio ir blogio.

Man leista mėgautis šiais begaliniais pasauliais. Jei tik galiu mėgautis priešingybėmis. Mes ginčijamės ir iki galo nesutariame, tik leidžiame būti priešingai pusei. Nes daiktus vadiname skirtingais vardais. Ir niekada negalime vienodai pavadinti savų išgyvenimų, nes kiekvienas juos išgyvename per save, o kitas negali patikrinti, tik išgyventi pats. Taip yra šiuose begaliniuose pasauliuose – paradoksų buveinėse, anapus kurių viskas viena.

Ji man sako:

Kas yra mirtis? Kaip gali mirti? Kas sakė, kad tu kažkada gimei? Vienintelis gyvenimas – nekvestionuotos minties.

Gera žinoti, kad už kvestionuotos minties – daug skambaus juoko.

Ji man sako:

Visame kame yra natūralus balansas.

Todėl tie, kurie išeina, sako, kad viskas sugrįžta.

Ji man sako:

Kai netiki savo mintimis, tai, kas yra, esi tu.

Visur – tik mano proto atspindžiai ir jo kuriamos istorijos. Rinktis gražias istorijas. Arba pamatyti visas istorijas kaip gražias.

Ji man sako:

Kai protas suvokia save, jis nebetapatina savęs su mintimis.

Atsisėskime po rudens šviesa ir pasijuokime iš kiekvieno užrašyto žodžio, kiekvieno pasakyto žodžio. Tada atsiekime kiekvieną pavadintąjį nuo pavadinimo. Ar galėtume?

Ji man sako:

Kai gyveni dėkingume, tu jau namuose.

Kai stataisi sienas, statai ne namus. Neverta investuoti į sienas, jas reiks nugriauti, peršokti arba permatyti. Anksčiau ar vėliau. Nėra grėsmių tavo židinio ugniai, tik tos, kurias pats sugalvojai, kurioms davei eiklius arklius ir piktus šautuvus, kurioms pats davei žemėlapį ir raktus nuo namų, kurie iš tikrųjų nėra tikrieji.

Ji man sako:

Niekas nėra nuolat nušvitęs. Tai būtų ateities istorija. Nušvitimas galimas tik akimirkoje, kai suvoki, kad tavo mintis yra netiesa. Tavo mintis tampa nušviesta.

Lygiai taip, kaip būna naktis ir ji nesibaigia. Bet gamta mums padeda – ji sako, kad vis tiek ateis rytas. Ir tu lauki tiek, kiek reikia, akylai stebėdamas horizontą. Kol rytas ateina. Ir tu nieko negali padaryti, tik nesuvaldomai šypsotis.

Ji man sako:

Tu negali proto išvalyti nuo minčių. Kaip negali išvalyti jūros nuo vandens.

Kai sėdžiu ant kopos ir žiūriu į jūrą, ji tokia pilna. Iki pat dugno. Kaip ir mano protas. Iki tol, kol atpažįstu tuštumą visame kame.

Ji man sako:

Man patinka būti nematoma.

Kartais tu gali būti įrankis, nematomas sau pačiam. Įrankiu gali būti tai, ką vadini klaida. Ir tamsa. Būti nematomu nereiškia nebūti.

Ji man sako:

Aš tau galiu duoti tik klausimus. 

Nes atsakymas yra šis dangus, kurio nėra, šis medis, kurio nėra, ir ta meilė, kuri yra, bet dar ne ši.

Ji man sako:

Priežastis, kodėl myliu taisykles, planus ir religijas, yra ta, kad visa tai bent trumpam suteikia žmonėms nusiraminimą. Bet aš neturiu taisyklių. Man jų nereikia.

Kaip turėtų būti nuostabu, kai ima patikti tai, kas nepatinka. Kai suvoki, jog tavo yra tai, kas buvo labiausiai ne tavo. Galbūt net kai dievas (didžiausia svajonė) tampa permatomas, net jei tuo metu didelė krištolinė tavo iliuzijos vaza ištykšta tikrovės grindų bedugnėje.

Ji man sako:

Nėra klaidų ir nieko netrūksta.

Tik išplečiu akis. Kažkas viduje ima vis smarkiau virpėti. Suvokiu, kad protas nuščiuvęs, o virpa džiaugsmas. Tik nebesu tikra, ar viduje.

Ji man sako:

Nėra objektyvaus pasaulio. Viskas – projekcija. Tu gyvenai savo istorijoje apie pasaulį.

Mano kambaryje yra daug knygų. Bet istorijų ten daugiau negu knygų. O tikrovės dar daugiau negu istorijų. Jos visada daugiau. Tik už jos sunku užkliūti mano protui be atbulinio bėgio.

Ji man sako:

Aš neturėjau dvasinio mokytojo. Bet šis mokytojas, kuris esu aš, neturi būti kitoks negu jis yra. Jis gali sau leisti būti kvailas, nes nežino nieko, išskyrus meilę.

Tai gražiausia ir tyriausia gėlė – meilė, nenurodanti sąlygų, kvepianti laisve.

Ji man sako:

Aš myliu žmones būtent tokius, kokie jie yra, nesvarbu, ar jie šventieji, ar nusidėjėliai. Aš žinau, kad kiekvienas iš jų yra anapus kategorijų, nesuvokiamas.

Man baisu žiūrėti į tavo akis – nematau jų dugno. Kas, jei reiks į jas amžinai kristi, nes negalėsiu nusukti žvilgsnio. Man baisu į jas žiūrėti – po ilgo žiūrėjimo prie jų priprasti ir palaikyti ežeru su dugnu.

Ji man sako:

Be istorijos aš nesu nei asmuo, nei ne-asmuo, nei vyras, nei moteris.

Kartais sakoma, kad tame neįmanoma gyventi. Bet žmonės ten gyvena. Ir man jie labai gražūs. Nesupainiojamai ramūs ir laimingi.

Ji man sako:

Man patinka, ką aš galvoju. Ir aš niekada nesusigundau tikėti tuo, ką galvoju.

O, paimk mane už rankos ir veskis į tas pievas, kur galėsime niekuo netikėti ir viskuo būti.

Ji man sako:

Pasaulis yra tobulas.

Tu nevalgei daugybę dienų, kad suvoktum, jog alkis – tik iliuzija, tik idėja. Aš sėdžu prie tavo kojų. Bet tik savo pasaulyje.

Ji man sako:

Gynyba yra pirmas karo veiksmas. 

Ir išmokau, kad reikia ne ginti, o saugoti. Jei vis tik nepavyks išsaugoti, reikės suvokti, kad nieko nepraradau.

Ji man sako:

O, istorijos! Aš jas myliu. Ar ten yra dar kas nors?

Dabar jau dažniau galima išgirsti, kad tu esi aš. Kažkas mumyse tam atsiliepia. Kažkas nujaučia. Ir kažkas sustoja ties riba, ties skirtumais. Nebijok, neskaudėk.

Ji man sako:

Tau nereikia galvoti tam, kad tau viskas būtų gerai.

“Aš žinau”, – atsakau, nors dar nežinau. Bet aš tikiu.

Ji man sako:

Vidinis balsas yra tai, ką pagerbiu, yra tai, už ko esu ištekėjusi. Nėra nieko nuostabiau nei sakyti “taip” tam pašėlusiam balsui. Aš neturiu, ko prarasti. Aš galiu sau leisti būti kvaila.

Kartą su broliu sutarėme, kaip nuostabu juokauti – kurti minčių netikėtumus. Man vis dar atrodo, kad tiesa yra netoli juoko iš savęs.

Ji man sako:

Tu negali to turėti, nes tu jau esi tai. Tu jau turi, ko nori. Tu jau esi, ko nori.

Nesakyk man, kad aš teisi, kai neturiu. Nepritark man, kai noriu. Nors labai gera, kai tai darai. Ir turbūt iki šiol to reikėjo. Bet dabar tik nusišypsok ir pasakyk, kad klystu. Kol kas.

Ji man sako:

Kelias gali atrodyti ilgas, nes protas tau kalbės apie distanciją ir užburs jos įrodymais. Bet tiesa ta, kad kelias nėra ilgas. Tiesa ta, kad jis išvis neturi distancijos.

Nuo blogio iki gėrio nėra kelio, nuo pesimizmo iki optimizmo nėra kelio, nuo balta iki juoda nėra kelio, nuo siekio iki siekio neturėjimo nėra kelio, nėra laiko, nėra erdvės. Yra tik protas.

Ji man sako:

Švelniausias dalykas pasaulyje yra atviras protas.

Gal visi būdai tinkami protui atverti, todėl visi jie pasaulyje ir yra. Gal dauguma būdų skausmingi, bet protas po to būna švelnus.

Ji man sako:

Sėkmė yra atvykimo kažkur istorija, atvykimo kelyje iš įsivaizduotos praeities į įsivaizduotą ateitį.

Kaip gi mes kažko išmoktume tik iš sėkmės? Kaip išmoktume iliuziją?

Ji man sako:

Tobulybė yra kitas realybės pavadinimas. 

Ji moko mylėti viską taip, kaip yra. Būtent taip. Kiti mokė mylėti žmogų už jo galimybes, už tai, kuo jis gali būti. Bet ji radikalesnė. Arba meilesnė.

Ji man sako:

Ant stalelio šalia mano lovos yra lempa, kurios neuždegu, ir žadintuvas, kurio neįjungiu. Aš tokia dėkinga realybei, kuri suteikia man daugiau negu man reikia.

Vakaras toks šiltas. Giliai kvėpuoju žvaigždėtą orą, tolimus balsus, būtinai pasakojančius tiesas, jaukų gaudesį, apgaubtą tylos. Ruduo. Ar tikrai? Šįkart – tegul.

Ji man sako:

Kuo atidžiau žiūriu į kažką, tuo labiau nežinau, kas tai yra.

Ir kuo labiau suvokiu, kad nežinau, tuo arčiau tikrovės esu.

Ji man sako:

Man patinka, kad tai, kas iš tikrųjų vertinga, negali būti pamatyta ar išgirsta.

Todėl aš žiūriu į jūrą, į horizontą ir dangų. Ir kiekvieno iš jų klausausi. Visos jų paslaptys manyje. Jei jie kažką pasakys, tai bus mano balsas. Taip ir su žmonėmis.

Ji man sako:

Nereikia pasaulio tvarkyti. Jis jau yra tvarkingas. Jis toks buvo dar prieš savo egzistavimą.

Pasitinka valčių girgždėjimas ir bangų plevenimas į krantą, papuošti kirų klyksmu ir baltais jų kūnais aklinoje naktyje. Jaukūs laisvės garsai? Tos pačios laisvės, apie kurią pasakoja neiššukuojami plaukai po ilgų pasivaikščiojimų.

Ji man sako:

Materialus pasaulis yra proto metafora.

Mes manome, kad šviesoje matome, o tamsoje – ne.

Ji man sako:

Neįmanoma kažkam būti tavo priešininku.

Gal kažkada buvome Nidos gyventojais, nugairintais veidais ir išblukintais plaukais. Prisilietimai kvepėjo jūra, o bučiuojantis tarp dantų girgždėjo smėlis. Ir juokėmės, kaip kad klykauja jūros paukščiai. Ir verkėme, kaip kad girgžda pririštos valtys. Ir ėjome blizgančiais miškais – erdvėmis, kurios džiaugiasi būtimi. Ir mes džiaugėmės būdami kartu ir įsileisdami tarp savęs visą pasaulį. Kaip kad dveji vandenys įsileidžia Neringą. Kuri jungia.

Ji man sako:

Tik protas, kuris yra atviras, yra pasirengęs šiai kelionei.

Taip.

Ji man sako:

Manyti, kad kažką žinai, yra tikėti istorija apie praeitį.

Saulėtos kartelės, kurias buvai išsikėlęs savo viduje ir neperšokai, šviečia tavo akyse. Tu esi gražus jomis.

Ji man sako:

Visas skausmas ateina iš proto, o ne iš pasaulio.

Kai tempi mane į priekį, žadėdamas rojų, aš sakau, kad nereikia tempti, aš išėjau pasivaikščioti. Supranti arba ne. Bet suprasti turiu aš.

Ji man sako:

Kaip aš žinau, kad tai būtina? Nes tai nutiko.

Ji dar sako, kad, ko dabar neturiu, to man dabar nereikia. O prasminga norėti tik to, kas yra.

Pradžia

Paslaptis prieš akis.

Įkvepiu, atskleidžiu.

Šypsausi.

Gyvenu.

Just Kids Just Do It in Black&White

They had no communal mythology; no tales of treason, treasure, and snow forts. It was a safe existence but not a fairy-tale one. (17 p.)

Kartą

vienose jungiančiose sutemose

buvo išklausytas prašymas

išgerti gėrimo

jaunystės skonio

už vienatvės dykumas ir skylančias širdis,

už tamsius sprendimų kambarius,

nerimą prieš iškeliaujant,

už spėjamų ir nenuspėjamų posūkių slidumą,

sunkią “aš” kuprinę,

prikrautą protingų ir ne, savų ir ne

žinojimų,

už didžiausią riziką –

klausytis savęs, kai nėra aišku,

kieno balsas

virpa

ir meldžia

giliai

keliaujančio į pasaką

nesustoti

kitų pasakose.

Today was a Monday; I was born on Monday. It was a good day to arrive in New York City. No one expected me. Everything awaited me. (25 p.)

Kažkur visada yra šventė tam,

kuris jos ieško, –

buvo rašoma “Mamutų medžioklėje“.

Nuo tada ieškojau.

Rasdavau ir prarasdavau, nes

ieškojau tikrosios.

Kol ėmiau nujausti,

kokie keisti pavidalai sukasi, šoka ir dainuoja aplink.

Tokie, kaip

mylimos šypsenos aušra ir trupėjimas,

lietus, nuožmiai krintantis į ilgas vasaros dienas,

skandinantis pievų pasaulį, bet

pilantis jaukumą į žmogaus nerimą,

laiško šiluma į po nakties pramerktas akis,

tik begalybėje susikertantys lygiagretūs keliai,

esybės spurdėjimas, numalšinantis laiką ir erdvę,

atsisveikinimai, kurie neįvyksta, nes esi per silpnas priešininkas

savo širdies voratinkliui, blizgančiam saulėje,

visos pabaigos, kurias prieiti neužtenka jėgų,

ir nežinojimas, ar įmanoma prieiti pabaigą,

netikėtos, kvapą gniaužiančios pradžios,

perkilnojančios dekoracijas horizontuose,

neišsipildymai, tiek pat, kiek išsipildymai, mokantys

laipioti stačiais suvokimo laiptais,

siaubiant spygliuotam arba apgaulingai tykiam

pokyčių vėjui,

knygos, įplasnojančias į rankas oro uostų knygynuose

ir atverčiančias naują gyvenimo puslapį,

gausybės rago linksmybėje

spengianti tuštuma.

We looked at books on Dada and Surrealism and ended the night immersed in the slaves of Michelangelo. Wordlessly we absorbed the thoughts of one another and just as dawn broke fell asleep in each other’s arms. When we awoke he greeted me with his crooked smile, and I knew he was my knight. (42 p.)

Gyvenimas kaip pasaka,

kurią įmanoma tik išgyventi,

nei užrašyti,

nei papasakoti,

nei parodyti,

nei palyginti,

nei paaiškinti

negaliu.

Negaliu aprėpti

vieno veido,

vienos nakties,

vieno pokalbio.

He put on Tim Buckley singing “Phantasmagoria in Two”, then he knelt down and handed me a small book on the tarot that he had rebound in black silk. Inside it he inscribed a few lines of poetry, portraying us as the gipsy and the fool, one creating silence; one listening closely to the silence. In the clanging swirl of our lives, these roles would reverse many times. (53 p.)

Kartais, kai miegi, aš nemiegu –

myliu.

Prašau, kartais, kai miegosiu,

mylėk ir pažadink.

Prašau.

One cannot imagine the mutual happiness we felt when we sat and drew together. We would get lost for hours. His ability to concentrate for long periods infected me, and I learned by his example, working side by side. When we would take a break, I would boil water and make some Nescafe. (57 p.)

Kodėl taip būna, kad

apkabinime atsiveria erdvės?

O išsiskyrime trūksta oro?

Kodėl moneta gali nukristi trečiąja puse,

bet dažniausiai nenukrinta, ar

trūksta tikėjimo, akylumo?

Kodėl taip sunku atpažinti svarbiausia?

Kai kas klausdavo “Kodėl “kodėl?”?”

Klausimas atveria duris

ir duris už durų.

Kai ilgiuosi kelionės, skaitau Pablo Neruda “Klausimų knygą”,

Pablo Neruda teisus: “Klausimai nemiršta”.

We were a crew of misfits, even within the liberal terrain of an art school. We often joked that we were a “losers’ salon”. (58 p.)

Saulėtoje pakrantėje

buvau apdovanota jausmu,

kad kiekvieno žmogaus pasaulis –

unikalus ir begalinis.

Ir jis niekaip nesikerta su kito žmogaus

visiškai unikaliu ir begaliniu pasauliu,

nei prieštarauja jam.

Iš akių ėmė sunktis jūra, o širdis

buvo įkaitęs smėlis.

In Poems a Penny Each, James Joyce wrote a line that dogged me – the signs that mock me as I go. (59 p.)

Tiek daug eilėraščių prasideda

žodžiais “aš”, “mano”, “man”.

Eilėraščiai, kurie man labiausiai patinka.

Susigėdusi sugalvoju, kad

poezija yra šokis

“aš” ir pasaulio,

šokis, kuriame

“aš” kviečia šokti pasaulį.

There were days, rainy gray days, when the streets of Brooklyn were worthy of a photograph, every window the lens of a Leica, the view grainy and immobile. We gathered our colored pencils and sheets of paper and drew like wild, feral children into the night, until, exhausted, we fell into bed. We lay in each other’s arms, still awkward but happy, exchanging breathless kisses into sleep. (60 p.)

Būk šalia –

žiemos dienomis ir

vasaros naktimis.

Kai matau ir

kai nematau.

Gulbe.

In the war of magic and religion, is magic ultimately a victor? Perhaps priest and magician were once one, but the priest, learning humility in the face of God, discarded the spell for prayer. (61 p.)

Parodyk,

kur nėra

magijos.

In my low periods, I wondered what was the point of creating art. For whom? Are we animating God? Are we talking to ourselves? And what was the ultimate goal? To have one’s work caged in art’s great zoos – the Modern, the Met, the Louvre? I craved honesty, yet found dishonesty in myself. Why commit to art? For self-realization, or for itself? It seemed indulgent to add o the glut unless one offered illumination. (65 p.)

Kalbantys nežinantys ir žinantys, kurie

tyli.

Kai daug parašiau ir daug pasakiau,

įsitikinau.

Nuo tada esu dėkinga tyliesiems,

nemetantiems

peilių į mano beodę širdį,

kuri iki kraštų užpildyta šviesa

ir iki kraštų užpildyta tamsa.

Robert had little patience with these introspective bouts of mine. He never seemed to question his artistic drives, and by his example, I understood that what matters is the work: the string of words propelled by God becoming a poem, the weave of color and graphite scrawled upon the sheet that magnifies His motion. To achieve within the work a perfect balance of faith and execution. From this state of mind comes a light, life-charged. (65 p.)

Tik gerti vandenį.

Tik žiūrėti į mišką.

Tik jausti palaimą.

Savo džiazo namelyje,

kurio languose juda būtis –

svajonė, bėganti

ilgas distancijas,

paukštis, skrendantis į

pavasario medį.

I didn’t feel for Warhol the way Robert did. His work reflected a culture I wanted to avoid. I hated the soup and felt little for the can. I preferred an artist who transformed his time, not mirrored it. (69 p.)

“Ar manai, kad pop menas yra…”

“Ne.”

“Ką?”

“Ne.”

“Ar manai, kad pop menas yra…”

“Ne… ne, nemanau”.

Andy Warhol, 1968 m., Stokholmas.

Manau, kad pasaulis yra kažkieno

Taip.

“Nobody sees as we do, Patti,” he said again. Whenever he said things like that, for a magical space of time, it was as if we were the only two people in the world. (104 p.)

Paleidžiu tave – paukštį – į dangų.

Tu nepradingsti, nes mano dangus neturi ribų.

Tu netolsti, nes dangus – manyje.

Paleidžiu mintį –

Prisirišimus prie svaigių kalnų viršūnių,

prie klaidomis žydinčių daubų,

vienakrypčių svajonių upių,

dvieismių poelgių greitkelių,

trieismių ginčų ir ketureismių paradoksų.

Viską paleidžiu ir atsikvepiu minutei.

Grožiuosi ir esu laiminga –

Tu skrendi per mano dangų!

“What are you eating?”

“Kidney beans.”

“Why are you eating them?”

“To piss off Pythagoras.”

“Under the stars?”

“Out of the circle.” (114 p.)

Klausi, kodėl viskas negali būti tobula.

Galvoju, kodėl nėra tobula, kaip yra.

Dar sakai, kad

po knygos skaitymo per naktį

mano veidas panašus į apsiskaičiusį.

Both of them were ahead of their time, but they didn’t live long enough to see the time they were ahead of.

“Pioneers without a frontier,” as Andy Warhol would say. (130 p.)

Išspaustą iš pastebėjimų ir išgyvenimų

prisirpusių uogų,

pasirinktomis priemonėmis atlikus skaldymą

ir laukimą, ir skaidrinimą,

subrandintą apmąstymų rūsiuose

geriu modernaus meno muziejuose išpilstytą

chuliganizmą

ir svaigstu.

It snowed on Christmas night. We walked to Times Square to see the white billboard proclaiming WAR IS OVER! If you want it. Happy Christmas from John and Yoko. <…> Robert took my hand, and as the snow swirled around us I glanced at his face. He narrowed his eyes and nodded in affirmation, impressed to see artists take on Forty-second Street. For me it was the message. For Robert, the medium. (131 p.)

Vasaros vaiskumos,

kodėl smingate taip skaudžiai?

Gal dėl to, kad

esate priekaištas mano

liūdnam karui tarp

“įmanoma” ir “tegul”.

Gal dėl to, kad

beprasmiškas tvorų statymas

beribiškume ir priešų turėjimas

vienovėje.

Gal dėl to, kad

kažkas įsismelkia svetimas

ir grėsmingai mielas

pro uždarytas duris

ir atsuktą nugarą.

Ir jau žinau, kad tai yra dar vienas mano vaikas,

atsibeldęs iki širdies prieigų ir

bandantis atidaryti žemiausiuose rūsiuose

saugomą slaptą lobyną

vasaros vaiskumose

aštriu raktu.

When I mourned my inability to finish any of my poems, he quoted Paul Valery to me, “Poets don’t finish poems, they abandon them,” and then added “Don’t worry, you’ll do okay, kid.”

I’d say, “How do you know?”

And he’d replay, “Because I know.” (137 p.)

Kai tau kažkas neegzistuoja,

tai tau neegzistuoja.

Jei tau kažkas neegzistuoja,

gal tai egzistuoja kažkur kitur

kada nors ne dabar.

Noriu visur visada matyti permatomas istorijas.

Bet žaidimas turbūt sumanytas kitaip.

Robert and I still kept our vow. Neither would leave the other. I never saw him through the lens of his sexuality. My picture of him remained intact. He was the artist of my life. (157 p.)

Saulė kyla ir leidžiasi

tuo pat metu.

Cards or no cards, Johnny didn’t have death in his face. There was something about him. Johnny was mercurial. Even as he fretted over the deaths of the J-club, frenetically pacing the room, it was as if he could never sit still long enough to die. (170 p.)

Nenoriu kapo.

Net tavo širdyje.

Geriau skristi vėju arba plaukti upe.

Bet jei prireiktų,

parašyk ant jo:

“Labai labai ačiū”.

And then I met a fellow who gave me his secret, and it was pretty simple. When you hit a wall, just kick it in. (170 p.)

Kaip skauda mintis.

I felt instantly confined by the notion that we are born into a world where everything was mapped out by those before us. I struggled to suppress destructive impulses and worked instead on creative ones. Still, the small rule-hating self within me did not die. (174 p.)

Šveičiu ir blizginu savo sampratų akinius.

Kasdien plaunu akis.

Vis manau, kad dabar jau ilgam,

kad jau bus ryšku ir aišku.

Bet neilgam.

Štai dar vienas vakaras sutemsta.

Dairausi ir nepermatau atskirtumo rūko.

Viliuosi, kad naktis pakvips paslaptimis.

Inspired, I put on some Coltrane but nothing good happened. I was just jacking off. Truman Capote once accused Kerouac of typing, not writing. But Kerouac infused his being onto rolls of Teletype paper, banging on his machine. Me, I was typing. (177 p.)

Prisimenu žmones, kuriems neišaušta rytas,

žmones, kurie pasibaigia suirutėje.

Kokia tada mano prasmė ir beprasmybė?

Ką tada žinau apie dovanas ir dėkingumą?

Ar aš galiu ką nors pakeisti į gera?

Save?

Kartais niekas nepavyksta.

Ir tik sugebu užsikabinti ant kaklo ryto

perlą.

“Say anything,” he said. “You can’t make a mistake when you improvise.”

“What if I mess it up? What if I screw up the rhythm?”

“You can’t,” he said. “It’s like drumming. If you miss a beat, you create another.” (185 p.)

Mokytojas moko mirties ir gyvenimo, moko,

ko mokinys negali suprasti.

Moko peršokti tris kliūtis apsisukant ir

mokinys griūna.

Griūna ir griūna.

Mokinys niekad nesakė, kad yra už kažką geresnis.

Gal tik kvailai pagalvojo.

Dievas Indra irgi pagalvojo, koks jis nuostabus,

ir grįžo būti skruzde Indra.

Pastebėk, ar mokytojas nemoko grakštesnių kryčių

svetimam gyvenime ir svetimoje mirtyje.

Aš dėkinga visiems mokytojams, parodžiusiems

ne mano pasaulį,

dėkinga už mano pasaulio padidinimą,

už jo išplėtimą šalimis, kurių nesuprantu

ir į kurias nenoriu keliauti.

Nusilenkiu jų prieigoms,

nes negalime žinoti, kur dar kada nors reikės kristi.

He was certainly more Dionysian than satanic, embracing freedom and heightened experience. “You know you don’t have to be evil to be different,” I said. “You are different. Artists are their own breed.” <…> I believed he would once again embrace the knowledge that there’s no pure evil, nor pure good, only purity. (188 p.)

Aplink mane drugeliai, skrendantys į šviesą,

vilkai, išsiilgę miško prieblandų,

ir mėlyni katilėliai, ir

sakalai, kurių nesugausi nei gailesčiu, nei maldomis.

Visiškai susipainioju – o kas aš?

As Robert concentrated on technical aspects, I focused on Georgia O’Keeffe as she related to Stieglitz, without artifice. Robert was concerned with how to make the photograph, and I with how to be a photograph. (190 p.)

Vieną laimingą dieną

nufotografavau baltą debesį.

Mąsčiau apie nuotraukos ir debesies

ypatingumą

ir neypatingumą.

Kol supratau, kad šis debesis

iš dangaus, pavadinimu

“Didelės viltys”.

Ir žolė tapo žalesnė.

As Cocteau said of Genet poem, “His obscenity is never obscene.” (199 p.)

Šviesa, už kurios kabiniesi,

yra tavo gelbėjimosi ratas

pilnoje tuštumoje.

We needed time to figure out what all this meant, how we were going to come to terms and redefine what our love was called. I learned from him that often contradiction is the clearest way to truth. (200 p.)

Ilgai tenka mokytis, kad

meilė kitam yra pastangos dėl kito laimės,

laimės, kuri nebūtinai sutaps su tavo vizijomis apie ją.

Pastangos, kurios kartais turi vykti tik tavo paties viduje.

Pastangos, kurių svarbi dalis dažnai yra netrukdymas.

Ir vis tik tai bus laimė, jei tai bus meilė

kitam.

“Jesus died for somebody’s sins but not mine.” I had written this line some years before as a declaration of existence, as a vow to take responsibility for my own actions. Christ was a man worthy to rebel against, for he was rebellion himself. (247 p.)

Šiam pasauly yra dalis žmonių, kurių

šventraščiai – jų pačių širdys.

Yra dalis žmonių, kurie sugėdins pirmuosius.

Ir dalis pirmųjų, kurie sunerims.

Yra dalis pirmųjų, kurie išliks ramūs.

The artist seeks contact with his intuitive sense of the gods, but in order to create his work, he cannot stay in this seductive and incorporeal realm. He must return to the material world in order to do this work. It’s the artist’s responsibility to balance mystical communication and the labor of creation. (256 p.)

Ramybė ir baimė

piešiant žodžiais

širmų kilnojimą.

Little blue dreamer won’t you dream it all… (Patti Smith “The Jackson Song”)

Tu – mano dangaus giedruma

“Oh, and you are the reason, the blue in my sky.“ (Chris Rea “Josephine”)

Skiriu Tibetui 

Būk tuo, kuo gali būti. Kai kažkas iš vidaus ar iš išorės tau tai pasakys, nesistenk gimstančio jausmo apibūdinti žodžiais. Nes prireiks jų visų. Tiesiog būk. Kai užmirši, prisimink ir vėl būk. Būk, kuo gali būti…

Egzistuoja kalnai, per kuriuos šuoliuoja Sniegynų liūtas – beribio, besąlyginio džiaugsmo ir bebaimiškumo simbolis. Tam, kuris girdėjo šią dvasią riaumojant, nebereikia bijoti. Nes Sniegynų liūto riaumojimas reiškia nubudimą ir laisvę. Tas, kuris niekada nematė šios dvasios ir negirdėjo jos balso, kaip gi galės paneigti ją sėlinant atokių kalnų šlaituose? O tam, kuris jaučia jos buvimą savo viduje, ar reikia daugiau įrodymų?

Tibeto vėliavoje du Sniegynų liūtai simbolizuoja dvasinio ir pasaulietinio gyvenimų vieningumą. Jie kelia į dangų tris deimantus – Budą, Dharmą ir Sanghą, reiškiančius aukščiausiąjį žmogaus dvasios potencialą, Budos mokymą ir Budos pėdomis sekančią bendruomenę. Žemės karūnoje, Himalajuose, iš tiesų švyti deimantas – Tibetas. Šiame pasaulyje tiek daug paradoksų ir poezijos: aukščiausiuose planetos kalnuose susikūrė kultūra, atsidavusi giliausių žmogaus dvasios kertelių pažinimui ir ten, pačiam žmogaus dugne, atrastam giedram dangui.

Tibetas… Jį mylėjusių ir mylinčių išsuptas glėbyje, apdainuotas ir amžiams priglaustas. Bridau per nuostabią J. Ivanauskaitės trilogiją „Tibeto mandala“ lyg per sraunią, ten pat knygoje aprašytą vieną iš Tibeto upių. Kartais panirdama iki kaklo, kartais skubiai šokinėdama nuo akmenėlio ant akmenėlio, lyg skubėčiau kažkur, gal į mistiškąją Šambalą, ar kaip kitaip pavadintume išsipildymo, ramybės ir džiaugsmo šalį, kurią manome rasią vis kitame knygos ar gyvenimo puslapyje, dar ne šiame, vis rytoj, dar ne šiandien. Manome, kad nesurandame arba kad jos nėra, o iš tiesų tiek daug žmonių kartojo ir kartoja, kad tiesiog nepastebime jos, nes ji visada tik čia ir dabar. Kaip ir vieta bei laikas būti labai laimingu. Kelionė per šią knygą man užtruko ne vienerius metus. Užtruko tol, kol protas ir širdis tapo paruošti laukiančio nuotykio lobiams.

Knygos, filmai, dokumentika, pasakojimai – visi apkabinimai, prisilietimai prie Tibeto – persmelkti iš seno mąstymo klumpių išverčiančios nuostabos, įsismelkiančių ir atveriančių ryškių kasdienybės, šventinių apeigų, mitologijos ir tikėjimo spalvų. Atšiauriam kraštovaizdy – švelnumo patirtys. Erdvė, kiekviename taške pulsuojanti stebuklo galimybe, galimybe to, kuo giliausiuose savo kloduose nori tikėti, išdrįsti patikėti ir kas būtent dėl to tampa įmanoma.

Laukiant ateinančių žodžių šiam tekstui, į mano širdį vis surasdavo kelią Chris Rea „Josephine“, muzikanto sukurta daina savo dukrytei. Ir tas švelnumas, kurį apdainavo kažkas kažkur kažkada Vakarų kultūroje man atliepė tą patį švelnumą, kurį spinduliuoja Jo Šventenybės XIV-ojo Dalai Lamos veidas visiems be išimties savo vaikams – kiekvienam žmogui. Ir tas pats švelnumas ir meilė, kuriuos siunčia daugybė… daugybė žmonių Tibetui. Drįsiu pasakyti – laisvam Tibetui. Nes žmonės, galintys išsaugoti kilnumą, dvasios tyrumą, gerumą ir atjautą net skriaudėjui didžiausio žiaurumo momentais, metais, dešimtmečiais, yra laisvi.

Iki pat XX a. Tibetas išliko paslaptimi išoriniam pasauliui. Jį saugojo didžiuliais atstumais besidriekiantys aukšti kalnai, upės, dykumos ir atšiaurus klimatas. Etninio Tibeto teritorija dydžiu prilygsta Vakarų Europai. Dabar vyresni tibetiečiai prisimena savo vaikystės rojų – kalnus, pilnus prijaukintų jakų, arklių, avių, pievas, nuklotas įvairiaspalviais žiedais. Ir – Vidinės Taikos šalį, kurios žmonės kasdienėmis maldomis, kontempliacijomis ir šventomis apeigomis pildė erdvę ir savo gyvenimą sunkiose fizinėse sąlygose ramybe, džiaugsmu ir juoku. Tūkstantmečius skaičiuojanti Tibeto kultūra – viena iš dvasingiausių kultūrų pasaulio istorijoje. Šiai šaliai ne vieną šimtmetį vadovauja reinkarnacijos būdu grįžtantis dvasinis lyderis – Dalai Lama, „Išminties vandenynas“, Atjautos principo, Bodhisatvos, pasišventusio atgimti šiame pasaulyje, kad padėtų visoms gyvoms būtybėms pasiekti nušvitimą, įsikūnijimas. Tik 2011 m. XIV-asis Dalai Lama, Tenzin Gyatso, atidavė politinę ir administracinę valdžią demokratiškai išrinktai Centrinei Tibeto administracijai, įsikūrusiai tremtyje – Indijos mieste Dharamsaloje.

1949 m. Kinijoje Mao Dzedunui atėjus į valdžią, jau 1950 m. buvo pradėta invazija į Tibetą. 1951 m. kinai įžengė į sostinę Lhasą, „Dievų miestą“. Dalis Tibeto buvo pajungta Kinijai. Kita dalis pavadinti Tibeto autonominiu regionu. Penkiolikmetis XIV-asis Dalai Lama vyko į Kiniją susitikti su Mao Dzedunu ir ieškoti kompromisų dėl Tibeto ateities, bet konstruktyvaus bendravimo viltis sudaužė Mao Dzeduno ištarta frazė: „Religija yra nuodas“. Netrukus prasidėjo smurtas prieš religiją, vienuolynų ir religinių relikvijų bei meno naikinimas, patyčios, kalinimai ir žudymas. 1959 m. įvyko ginkluotas tibetiečių pasipriešinimas. Vienuoliai laužė savo įžadus ir stojo ginti savo religijos ir Dalai Lamos. XIV-asis Dalai Lama, kurio gyvybei grėsė pavojus, žinojo, kad tauta jį gins ir dėl to gali būti paaukota dar daugiau gyvybių, tad tais pačiais metais jis išvyko į Indiją, kur iki šiol gyvena tremtyje. Tibetiečių pasipriešinimas buvo numalšintas ir tapo pagrindu žiauriam susidorojimui, peraugusiam į tibetiečių tautos genocidą. Tibetas buvo ketvirčiui amžiaus atkirstas nuo išorinio pasaulio ir netgi pats Tibeto vadovas bei kiti tremtiniai, įsikūrę Indijoje, daug metų nežinojo tikrosios Tibeto žmonių situacijos.

Tibete vykdomi kalinimai, masiniai kankinimai ir žudymas. Šalis patyrė badą, Mao Dzedunui davus įsakymą vietoje Tibete įprastai auginamų miežių auginti Kinijoje mėgstamus kviečius, kurie nederėjo žvarbiame Tibeto klimate. 1959-1962 m. 30 mln. kinų mirė iš bado dėl Mao Dzeduno vykdytos žemės ūkio politikos. Kai kuriuose Tibeto rajonuose iš bado mirė 50 proc. žmonių. Kita Tibetą skaudžiai palietusi Mao Dzeduno politika buvo kultūrinė revoliucija, prasidėjusi 1966 m., kurios šūkiais tapo praeities kaip atgyvenos atsisakymas. Virš 6000 vienuolynų buvo sugriauta. Vienuolynas, saugojęs amžių bėgyje sukauptas žinias apie žmogaus sąmonę ir protą, Tibete reiškė ne tik religinį, bet ir kultūrinį centrą, biblioteką, muziejų, archyvą, universitetą. Intelektiniai ir kultūriniai lobiai buvo sunaikinti arba išvežti į Kiniją. Šiandien tibetiečiai neturi galimybių priimti sprendimų dėl savo šalies ateities bei saugoti savo kultūros. Savo pačių šalyje jie tėra antrarūšiai gyventojai. Jiems sunku susirasti darbą vien dėl savo tautybės. Vaikai mokyklose mokomi Kinijos valdžios „tiesų“. Jau ne vieną dešimtmetį vyksta kolonizacija: į Tibetą keliami gyventi kinai. Lhasa tampa kinų miestu, kuriame griaunami autentiški tibetiečių namai ir kyla nauji kinų rajonai. Tibeto vienuolynuose nėra tikėjimo laisvės. Visur šmėžuoja susidorojimo su kitaminčiais dvasia. Dalai Lamos nuotraukos draudžiamos. Draudžiama reikšti pagarbą ir paramą Dalai Lamai. Tai laikoma sunkiu nusikaltimu. Už menkiausius prasižengimus laukia kalėjimas, kankinimai ir mirtis. Tibetiečių tauta yra tiesiog naikinama. Argumentacija ir šiandien girdima iš Kinijos valdžios atstovų lūpų yra sunkiai suvokiama sveiku protu.

Pasak Oksfordo universiteto sociologų, dabartinė tibetiečių protestų banga susideginant yra didžiausia per šešis dešimtmečius. Nuo 2011 m. kovo mėn. įvyko 32 susideginimai. Per trumpesnį negu vieneri metai laikotarpį įvyko daugiau tokio pobūdžio protestų negu Vietnamo karo metu ar siekiant taikos Pietų Korėjoje. Susideginimas kaip protesto forma paplito po vietnamiečio budistų vienuolio Thich Quang Duc susideginimo sėdėdamas lotoso poza 1963 m., kai šio įvykio nuotrauka apskriejo visą pasaulį. Tuokart žurnalistai buvo perspėti apie planuojamą susideginimą. Tačiau ne visi tibetiečių susideginimai pasiekia pasaulio žiniasklaidą, nors būtent tai ir yra šių žmonių, aukojančių savo gyvenimus, tikslas. Kinijos valdžia akylai seka tibetiečius, internetą, mobiliųjų telefonų informaciją, siekdama sustabdyti žinių sklidimą.

Jampa Jeshi, kuriam buvo 26 m., susidegino 2012 m. kovo 26 d. Naujajame Delyje. Jis paliko ranka rašytą raštelį, kuris buvo išverstas į anglų kalba. Jame rašoma:

Long Live His Holiness the Dalai Lama, who is the shining example of world peace. We must strive to ensure return of His Holiness to Tibet. I pray and believe that the Tibetan people in and outside Tibet will be united and sing the Tibetan national anthem in front of the Potala Palace.

My fellow Tibetans, when we think about our future happiness and path, we need loyalty. It is the life-soul of a people. It is the spirit to find truth. It is the guide leading to happiness. My fellow Tibetans, if you want equality and happiness as the rest of the world, you must hold onto this word ‘LOYALTY’ towards your country. Loyalty is the wisdom to know truth from falsehood. You must work hard in all your endeavors, big or small.

Freedom is the basis of happiness for all living beings. Without freedom, six million Tibetans are like a butter lamp in the wind, without direction. My fellow Tibetans from Three Provinces, it is clear to us all that if we unitedly put our strength together, there will be result. So, don’t be disheartened.

What I want to convey here is the concern of the six million Tibetans. At a time when we are making our final move toward our goal – if you have money, it is the time to spend it; if you are educated it is the time to produce results; if you have control over your life, I think the day has come to sacrifice your life. The fact that Tibetan people are setting themselves on fire in this 21st century is to let the world know about their suffering, and to tell the world about the denial of basic human rights. If you have any empathy, stand up for the Tibetan people.

We demand freedom to practice our religion and culture. We demand freedom to use our language. We demand the same right as other people living elsewhere in the world. People of the world, stand up for Tibet. Tibet belongs to Tibetans. Victory to Tibet!

Tibeto nepriklausomybės judėjimo simboliu laikomas Jampa Tenzin po to, kai 1987 m. spalio 1 d. jis bėgo per liepsnas į degančią policijos būstinę Lhasoje, kad išgelbėtų ten patekusius budistų vienuolius. Jampa Tenzin nuotrauka po šio išgelbėjimo taip pat išplito pasaulio žiniasklaidoje. Tą pačią dieną jis buvo suimtas, pasodintas į kalėjimą ir ten kankintas. Buvo paleistas 1988 m. sausio 22 d. Tų pačių metų kovo mėn. jis buvo rastas negyvas su smurto žymėmis ant kūno.

Tibeto vienuolės ir vienuoliai pasakoja apie patirtus masinius kankinimus kalėjimuose. Po 33 metų praleistų kalėjimuose ir darbų stovyklose vienuolis Palden Gyatso pabėgo į Dharamsalos miestą Indijoje ir nuo to laiko keliauja po pasaulį, nešdamas žinią apie padėtį Tibete bei pasakoja apie tai, ką jis patyrė nelaisvėje. Jam pavyko iš kalėjimų išsinešti kankinimo įrankius, kuriuos jis nori parodyti pasauliui. 1997 m. buvo išleista jo knyga „Fire Under the Snow“. 2008 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas. Tibetiečiai bando atkreipti pasaulio dėmesį į vykstančią tragediją, kai naikinama tauta, kultūra ir kažkas tyro, gražaus ir gilaus žmoguje – jo Dvasia. Bet pasaulis turi kitų planų ir kitų baimių…

Po Dalai Lamos antru svarbiausiu asmeniu Tibete yra Panchen Lama. Tai taip pat reinkarnacijos būdu sugrįžtantis dvasinis mokytojas. Dabartinis XI-asis Panchen Lama tibetietis Gedhun Choekyi Nyima, kurį pripažino XIV-asis Dalai Lama, yra jauniausias politinis kalinys pasaulyje. 1989 m. Tibete gimęs vaikas, būdamas šešerių metų,  buvo suimtas Kinijos valdžios ir nuo to laiko šio vaiko niekas nematė. Kinijos valdžia teigia, kad jis gyvena gerą paprasto žmogaus gyvenimą. Kinijos valdžia pripažino kitą tibetietį vaiką kaip Panchen Lamos reinkarnaciją ir laiko jį savo rankose. Tokių įvykių akivaizdoje kyla pagrįstas nerimas dėl būsimos Dalai Lamos reinkarnacijos. XIV-asis Dalai Lama teigia, kad, atsižvelgiant į jo paties tremtį ir į Tibeto okupaciją, tikėtina, jog jis atgims ne Tibete. Įdomu tai, kad jis užsimena apie galimybę pirmą kartą Dalai Lamų istorijoje atgimti moterimi, nes, jo manymu, pasauliui dabar itin reikalinga moterų iniciatyva, kuri remtųsi moterų prigimtine ir instinktyvia geba rūpintis, puoselėti ir globoti.

Budistinių studijų profesoriaus ir praktikuojančio budisto Robert Thurman nuomone, Buda sukūrė net ne religiją, o edukacinį judėjimą. Pagal Budos mokymą Nirvana, laisvė tiek nuo fizinio, tiek nuo dvasinio kentėjimo, kiekvienam žmogui yra pasiekiama. Jeigu žmonės deda pastangas save suprasti, save suvokti, jie gali sušvelninti ar visai panaikinti savo neigiamas savybes bei polinkius ir gali neribotai vystyti savo teigiamas savybes bei polinkius. Tokiu keliu eidami žmonės yra laimingi. Pažinęs savo proto prigimtį, žmogus supranta, kad jo protas nuo pat pradžių buvo patenkintas ir laimingas, tad žmogaus laimė nebėra sąlygota išorinio pasaulio.

R. Thurman filme „Tibet – The Cry of the Snow Lion” teigia: „Buddhists basicly believe in the dominance of the benevelant power in the universe. The force of evil is an accident, is ignorance, is something that is based on error and therefore is ultimately weaker. The sense of faith in goodness that buddhists have is very crucial to making them not to become cynical and not to become dispair.“

Jo Šventenybės XIV-ojo Dalai Lamos požiūriu, šios laisvės, Nirvanos, išgyvenimas galimas per išminties ir atjautos visoms kenčiančioms būtybėms puoselėjimą savyje. Taip į kinų okupantus žvelgia jis pats ir aukštą dvasinį lygmenį pasiekę budizmo mokytojai. Jiems okupantai ir žudikai yra kenčiantys, pasimetę, verti atjautos žmonės. Budizmą praktikuojantiems priešas ir yra didžiausias mokytojas. Dalai Lama teigia, kad kalti ne Kinijos žmonės (tame tarpe ir politikai), bet neteisinga imperializmo idėja. Kas yra imperializmas kasdienybėje? Tai noras, kad kitas galvotų taip kaip aš, būtų toks pat kaip aš, man pritartų. Noras kitą turėti ir valdyti. Noras naudotis kitu. Jausti iš kito grėsmę sau. Tokios idėjos, mintys, jausmai jau yra įžanga į netoleranciją ir smurtą mikro lygmenyje. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai nuveda ir į istorines tragedijas.

Nuostabią istoriją pasakoja pats XIV-asis Dalai Lama. Aukšto rango Lama po ilgų metų kalėjime rado galimybę pabėgti į Indiją. Dalai Lama paklausė apie jo išgyvenimus kalėjime. Lama atsakė, kad buvo keletas kartų, kai vos neįvyko baisūs dalykai. Dalai Lama natūraliai pagalvojo, kad Lama kalbėjo apie grėsmę savo gyvybei. Tačiau Lama patikslino, kad tai buvo kartai, kai jis vos neprarado geranoriškumo ir atjautos kinų atžvilgiu…

Iš savo patirties žinome, kad dažniausiai lengva būti geru ir atjaučiančiu artimam žmogui ir  draugui net tam tikrų nesutarimų metu. Dažnai palyginus lengva atleisti svetimam žmogui, kuris mūsų asmeniškai neliečia. Taip pat iš savo patirties žinome, kaip sunku būti geram ir atjaučiančiam tam, kuriam nepritariame svarbiu, mums skaudžiu klausimu, arba tam, kuris naudoja bet kokios rūšies smurtą prieš mus ir mums brangius žmones. Tai, ką kinų okupacija padarė Tibetui per pastaruosius šešis dešimtmečius, yra labai baisu. Todėl Dalai Lamos nuoširdžiai geranoriška laikysena, aukščiausių dvasinių tiesų įkūnijimas neteisybės ir žiaurumo akivaizdoje šviečia taip ryškiai visam pasauliui, kelia milžinišką nuostabą, sukrečia iki sielos gelmių ir yra geriausias gyvas dvasinio žmogaus potencialo pavyzdys.

Pasistenkime būti tuo, kuo galime, matydami šiuos stebuklingus pavyzdžius. Auginkime tas gerumo sėklas, kurios yra be išimties kiekviename ir kurių potencialas yra neribotas. Esu be galo dėkinga, kad ši planeta turi Tibetą, kad turi tokių didžių įgyvendintų idėjų, tokių lyderių ir dvasinių mokytojų, tokių laisvų žmonių, savo meile ir gerumu panaikinančių grotas, grandines ir skausmus. Ir esu be galo laiminga, kad jie šiandien yra su mumis – šią akimirką kažkur tyliai gyvena, patys kukliausi, patys šviesiausi. Pagal budizmo tiesas jie visada buvo ir bus su mumis vienokiais ar kitokiais pavidalais. Lenkiuosi visiems žmonėms, savo protu ir širdimi pakilusiems virš susiskaldymo ir priešiškumo šiame pasaulyje. Tai jūs esate tas giedras dangus virš mūsų maldų vėliavų…

When I see beings of wicked nature

Oppressed by violent misdeeds and afflictions

May I hold them dear

As if I had found a rear and precious treasure

XIV Dalai Lama

“Are We There Yet?“: ar mes jau čia? (ir dabar?)

Contemporary Jewish Museum, San Francisco

San Francisko Šiuolaikiniame žydų muziejuje (Contemporary Jewish Museum), kurio įdomų pastatą suprojektavo lenkų-žydų kilmės architektas Daniel Libeskind, 2011 m. balandžio-liepos mėnesiais veikė paroda „Are We There Yet?“. Jos sumanytojai ir įgyvendintojai – Ken Goldberg, menininkas ir Kalifornijos universiteto Berklyje robotikos profesorius, bei Gil Gershoni, menininkas ir agentūros „Gershoni Creative“ įkūrėjas.

Gil Gershoni and Ken Goldberg

„Ieškoti ir klausti yra žydų kultūrinio ir dvasinio identiteto pagrindas“, – rašoma parodos „Are We There Yet?“, surengtos taip pat žydiškų šaknų turinčių menininkų, pristatyme muziejaus internetiniame puslapyje. Tai naujausiomis technologijomis paremta akustinė ir vaizdinė instaliacija, skirta smalsumo (curiosity) istorijos ir ateities perspektyvų apmąstymams. Neįprastų formų „Yud“ galerijoje buvo kuriamos kaskart unikalios patirtys lankytojams, robotikos algoritmų pagalba garsams reaguojant į lankytojų judesius erdvėje. Beje, „yud“ – hebrajų abėcėlės raidė, kuri kartu su kita tos pačios abėcėlės raide „chet“ architekto įkomponuotos į muziejos pastato formas. Abi raidės matomos į pastatą žiūrint iš viršaus.

"Yud" Gallery

Meninės instaliacijos pagrindas yra klausimai. Garsinėmis ir vaizdinėmis priemonėmis parodos lankytojams buvo užduodami klausimai iš Talmudo, literatūros, populiariosios kultūros. Lankytojai parodą galėjo papildyti savais klausimais. Pagal klasikinį žydų anekdotą žmogus klausia rabino: „Why do Jews always answer a question with a question?“. Rabinas atsako: „Do we?“. Tad parodos paantraštė: 5000 metų atsakinėjimo į klausimus klausimais.

Klausti – lyg suvokti esant duris ir jas atidaryti. Kartais prieš duris atverdamas manai žinąs, kas už jų, o kartais žinai, kad nežinai. Kartais už jų nieko nerandi, jokio konkretaus objekto-atsakymo. Galbūt tada nepastebi, kad už jų – visas pasaulis. Kartais sąmoningai pasirenki kvestionuoti kitiems aiškias tiesas. Po to – sau pačiam aiškias tiesas. Galbūt, kol tai darai, ir esi jaunas. Kartais duris atidarai ilgėdamasis gaivaus oro gurkšnio. Kartais apimtas nevilties nerandi rakto nuo durų ir jos neatsidaro: galbūt nesurandi tinkamo klausimo, nors manai, kad nesurandi teisingo atsakymo. Sakoma, kad ši Visata nuostabi: jeigu jai užduodi klausimą, ji būtinai tau padeda surasti atsakymą. Rašytojas James Baldwin labai gražiai apibūdino meno tikslą: „The purpose of art is to lay bare the questions which have been hidden by the answers.“

Parodos laikui pasibaigus praeitais metais, interneto dėka galime prie jos prisiliesti šiame puslapyje -> http://are-we-there-yet.org/ Tiek parodos lankytojai San Franciske, tiek internetinio puslapio lankytojai turi galimybę užduoti savo klausimus. Apsilankymas parodoje apibūdintas kaip žaismingumo, poezijos ir dvasinės kelionės patirtis. Tokia patirtis galima ir uždavus sau klausimą, dar prieš sulaukus atsakymo…

Žmonės klausia:

Jeigu ne dabar, kada?

Kur tu skubi?

Kada prasideda gyvenimas?

Kuo ši naktis kitokia negu visos kitos naktys?

Ar nežinojimas – palaima?

Kodėl kvailiai įsimyli?

Ar klausimai – atsakymų dalis?

Kas nusprendžia, kaip atrodo sėkmė?

Ar gali išvengti to, ko renkiesi nematyti?

Ar mylėsi mane rytoj?

Ar nepasirinkti yra pasirinkimas?

Ar Tiesa priklauso nuo matymo kampo ir perspektyvos?

Ar sveikas protas ir tikėjimas yra du tos pačios upės krantai?

Ar kiekvienas klausimas privalo turėti atsakymą?

Ar gali klausimas būti blogas?

Aš klausiu:

Ar aš galiu apibūdinti, kas aš esu?

Jeigu absoliutus laikas Visatoje neegzistuoja, kaip dėl žmogaus amžiaus?

Jeigu absoliuti erdvė Visatoje neegzistuoja, kaip dėl Namų ribų?

Jei suklydai, tai kas?

Ar mes jau čia? Ir dabar?

Koks tavo klausimas?

Žmonės už statistikos šydo: Alixandros Fazzinos fotografija

From "A Million Shillings – Escape from Somalia". Basatine, Yemen. March 2008. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://www.guardian.co.uk

2010 m. liepos mėnesį Pakistane dėl musoninių liūčių prasidėję potvyniai tiesiogiai palietė apie 20 milijonų žmonių. Fotografė Alixandra Fazzina tuo metu keliavo Pakistano šiaurėje esančiu Swat upės slėniu. Ji ir jos bendrakeleiviai vos nežuvo, kai automobilis įstrigo ant tilto abipus greitai kylančio vandens. Tiltas subyrėjo. Automobilis išsilaikė ant atbrailos. A. Fazzina matė, kaip vanduo visai šalia jos pasiglemžia žmogų. Tiems, kas dar keliavo, reikėjo keliauti keliais, kurių nebebuvo.

Pastarasis paradoksas mano galvoje iškyla mąstant apie šią moterį, jos pasirinktą kelią ir visus tuos nesuvokiamus skaičius – milijonus žmonių, paliestus gamtos stichijų, karo, bado, persekiojimų, nepritekliaus ir ligų, kurių tik keletą A. Fazzina gali parodyti mums savo nuotraukomis. Tai jos tikslas, turbūt ir padedantis išgyventi sunkiose gyvenimo sąlygose, kurias ji pasirinko savanoriškai. A. Fazzinos nuotraukose – praskleistas statistikos šydas ir apnuogintas gyvenimas anapus skaičių.

An Afghan family transports their recovered belongings back to their temporary shelter via donkey cart. Pir Piai, Pakistan. August 2010. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://www.unhcr.org/

Pagrindinis A. Fazzinos fotografijos objektas – pabėgėliai ir savo valstybių viduje priverstinai palikę namus žmonės (IDP – internally displaced person). Remiantis UNHCR ataskaita, 2010 m. tokių žmonių pasaulyje buvo 33 924 630.  Po II-ojo pasaulinio karo pasaulyje įvykusių karų ir konfliktų galima suskaičiuoti ne dešimtimis, bet šimtais. Konfliktų bangos nuvilnija sugriaudamos paprastų žmonių gyvenimus, priversdamos bėgti išgyvenusius. Į nežinią, į niekur. Tie žmonės patiria baisiausias žmogiškas patirtis. Ir vis tik apie juos negirdime dažnai. Tai žmonės, kurių beveik nematome žinių reportažuose apie karą. Medija labiau nušviečia ugnies linijas ir karių žūtis. Bet civilius žmones karas paliečia negrįžtamai. Perkeičiami, suluošinami gyvenimai. Kartais belieka ieškoti skaičių ir spręsti, koks sudėtingas ir baisus vienas ar kitas konfliktas. Tiesiog skaičiai nepasakoja istorijų…

Negaliu neprisiminti 2011 m. Pabėgėlių dienos, kuri kasmet minima birželio 20 d., neštos žinutės: „One refugee without a hope is too many“.

Alixandra Fazzina/Noor. http://www.unhcr.org/

Britų kilmės fotografė A. Fazzina jau septyniolika metų dirba fotožurnaliste Rytų Europoje, Afrikoje, Vidurio Rytuose, Azijoje. A. Fazzinos fotoreportažai pasirodo svarbiausioje pasaulio spaudoje. Ji bendradarbiauja su UN ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Ji kreipia savo objektyvą ten, iš kur mus pasiekia mažiausiai žurnalistinės medžiagos. Tema – humanitarinės karo pasekmės. Šios moters biografijoje internete rašoma: Alixandra has an uncanny ability to work in the most difficult social and geographical environments and is recognised for her compassionate and empathetic approach towards the human condition, always fully aware of the bigger picture. Šiurpus, slėpiningas gebėjimas gyventi ir dirbti skurdžiose ir pavojingose vietose. Dirbti darbą, kuris reikalauja didžiulių asmeninių kompromisų ir aukų. Bet, pasak šios moters, jei tai padės bent vienam žmogui, viskas yra verta.

A. Fazzina mąsto apie tai, ką reiškia netekti namų. Palikti viską, ką turi, ką myli, prie ko esi prisirišęs. Pabėgėlių atveju tai būna susiję su artimųjų netektimis ir smurtu. Ir visa tai paliečia ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie lieka visiškai vieni. Prieš fotografuodama žmones, A. Fazzina su jais kalbasi, klausia ir išklauso, sužino jų istorijas, užmezga ryšį. Ji aplanko žmones ne kartą. Ir jai rūpi, kas jiems nutinka po to, kai ji jų neberanda, kur jie glaudėsi. Ji prisimena.

A. Fazzina pasakoja apie savo darbo pradžią:

When I started my work I was embedded with armies. I really got fed up with not being able to see what the side effects were… you just follow the troops in and never see what is happening to the civilians. It’s just always been my passion to be the one going in and showing things from the other side. Take the example of Somalia and the story of mixed migration in the Gulf of Aden. All I had seen were short articles about ‘X’ number of people dying in the crossing. No one had really told the whole story. It is things like that where I say well, then, someone needs to go and do that. For my work, the point is to show the human beings. The flipside is just quoting statistics. People aren’t any different anywhere in the world; we are all human beings. (iš interviu unhcr.org)

From "A Million Shillings – Escape from Somalia". Shimbiro, Somalia. November 2007. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://www.guardian.co.uk/

2006-2008 m. A. Fazzina dirbo su Somalio pabėgėliais, kurie siekė kirsti Adeno įlanką ir patekti į Jemeną kontrabandininkų laivais. Dykumomis nuklotas Somalio pusiasalis, dar vadinamas Afrikos ragu, kenčia karą, prievartą ir skurdą. Milijonai žmonių gyvena siaubingomis sąlygomis. UNHCR duomenimis, 2011 m. liepos mėnesį Somalyje buvo 1,46 mln. šalies viduje namus palikusių žmonių (IDP’s). Tūkstančiai bando bėgti ir ieškoti prieblobsčio už savo šalies ribų. Sausumos sienos atkirstos arba uždarytos, iš visų pusių apsuptos kariaujančių pusių. Žmonėms lieka vienintelė kryptis bėgti – jūra. A. Fazzina bendravo su tais žmonėmis, kurie su viltimi ir džiaugsmu laukdavo kelionės, ir su tais žmonėmis, kurie sugebėdavo pasiekti kelionės tikslą gyvi, visiems laikams pakeisti patirto siaubo ir kančių. Apie tai ji parašė knygą „A Million Shillings – Escape from Somalia“. Tiek kainuoja šis pabėgimas – vieną milijoną Somalio šilingų. Tai yra tik 50 JAV dolerių. Daugumai žmonių ši suma yra vienintelis bilietas į bent kiek geresnį gyvenimą, bet taip pat daugumai  bilietas į mirtį.

Viena iš kraupių istorijų, kurias A. Fazzina matė savo akimis, buvo vienas toks Somalio gyventojų grupės (135 žmonių) bandymas kirsti Adeno įlanką. Prieš kelionę šie žmonės atrodė laimingi, jie norėjo nusifotografuoti. A. Fazzina jų džiaugsmą pavadino bebaimiu. Tačiau jau lipdami į ankštus kontrabandininkų laivus šie žmonės būna visiškai šlapi iki kaklo. Tada būna pririšami laivuose, kur tenka kęsti atšiaurias oro ir kelionės sąlygas. Dar blogiau, kad jie nežino, ką su jais padarys laivų savininkai. Daug žmonių būna mušami, žudomi, išmetami į jūrą. Pakrantėse gali pamatyti išmestuosius į krantą. Iš A. Fazzinos stebėtos 135 žmonių grupės tik 11 pasiekė kelionės tikslą. Ir jau jau nebuvo tie patys žmonės, kurie išplaukė iš Somalio…

2010 m. A. Fazzina buvo apdovanota Nansen Refugee Award, kurį kasmet teikia UNHCR už pagalbą pabėgėliams. Nansen Award komitetas ypatingą dėmesį skyrė A. Fazzinos fotoreportažams apie nukentėjusius nuo žemės minų Kosove, civiliams, patekusiems į konflikto teritoriją, Angoloje, seksualinę prievartą, naudojamą kaip ginklą, Siera Leonėje, milicijos išnaudojamus vaikus Demokratinėje Kongo Respublikoje ir Ugandoje, pabėgėlius Afganistane ir Pakistane.  

Children caught up in the conflict in Pakistan’s North West Frontier Province. Sick with typhoid fever, Kalsoom, six, lies on a "charpoi" (strung bed) in the family's temporary home in Mayar. Sharing what were servants' quarters, six families are crammed into just two dirty rooms. Photograph by Alixandra Fazzina/Save the Children. http://www.telegraph.co.uk

Didelę dalį pasaulio pabėgėlių sudaro žmonės iš Afganistano. Rusų okupacija, karo vadų ir Talibano valdžia, karas su terorizmu 5 milijonus žmonių privertė bėgti. Afganistanas pasižymi vienu didžiausių kūdikių mirtingumo rodikliu pasaulyje, vienu mažiausių gyvenimo trukmės rodikliu. Jauni Afganistano žmonės siekia geresnio gyvenimo, ieškodami prieglobsčio Europoje. Jie išsirengia į pavojings ir sunkias keliones Europos link. Pastaraisiais metais net apie 60 proc. išaugo pavieniui į Europą keliaujančių, galima sakyti, dar vaikų iš Afganistano. Jie atvyksta iki Europos Sąjungos ir prašo prieglobsčio. Vidutinis šių žmonių amžius yra 14-15 metų. Šių ilgų ir sunkių kelionių metu jie patiria nusikaltėlių smurtą ir išnaudojimą.

Vienas naujausių A. Fazzinos darbų yra apie šiuos Afganistano vaikus ir vadinasi „Afganistano gėlės“ („The Flowers of Afghanistan“). Nuotraukas ir žmonių istorijas, kurias užrašė A. Fazzina, galima rasti čia -> http://theflowersofafghanistan.com/

Facing Mecca and the world outside, thirteen year old Gulistan kneels down on a mat as he says his prayers at Asr in the flat of his smuggler in Athens that is now a temporary home to fifteen Afghans. Athens, Greece. October 2011. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://theflowersofafghanistan.com

Atpasakosiu berniuko Gulistano istoriją, kurią jis pats papasakojo ir kurią visą galima paskaityti minėtame puslapyje. Prieš keturis mėnesius Gulistanas, paskatintas savo tėvų, kurie užsiima kviečių ir kukurūzų auginimu, paliko namus Nangahar provincijoje su tikslu pasiekti savo vyresnįjį brolį, išvykusį gyventi į Londoną. Taip berniuko tėvai ir jis pats tikisi surasti daugiau galimybių geresnei ateičiai kurti. Londone Gulistanas galėtų lankyti mokyklą, nes Afganistane Talibanas draudžia vaikams lankyti mokyklą. Vaikai turi sunkiai dirbti laukuose, kitus fizinius darbus, taip pat vergauti Talibanui. Kontrabandininkas Afganistane pažadėjo berniuką nugabenti į Graikiją, tačiau nepasakė, kas nutiks kelionės metu. Tėvams kontrabandininkas sakė, kad tai bus lengva kelionė, bet tai nebuvo tiesa. Visa kelionė buvo sunki ir berniukas kiekvieną akimirką jautė baimę. Didelę dalį kelionės teko praleisti be maisto ir vandens. Kartais praeidavo daug dienų be maisto. Kelionės metu iš Gulistano buvo pagrobti visi jo pinigai ir daiktai. Keletą kartu keliavusių berniukų Kurdų kontrabandininkai paėmė įkaitais. Tie berniukai buvo mušami ir kankinami, nuplėšiant nagus. Blogiausia kelionės dalis buvo patekus į iraniečių susišaudymą. Bet tada berniuką sugavo turkų policija ir grąžino atgal, todėl jis dar kartą turėjo keliauti per kalnus. Graikijoje naktį reikėjo pereiti upę. Tačiau jų grupę sugavo graikų policija ir Gulistaną spardė taip, kad ant kojos liko žymės. Gulistanas pateko į kalėjimą, bet pasisakė esantis aštuoniolikmetis, todėl kalėjime praleido mažiau laiko – 15 naktų. Kai pagaliau sėdo į autobusą, vežantį į Atėnus, Gulistaną stotyje sustabdė ir paėmė grupė žmonių, kurie sakė, kad jį keliaujantį vėl pagaus policija, todėl liepė eiti kartu. Ten, kur nuvedė, pareikalavo sumokėti už nakvynę – 300 eurų už naktį. Dabar Gulistanu rūpinasi vyras, kuris taip pat gali būti prekiautojas žmonėmis. Gulistanas jauniausias tarp 15 afganistaniečių pabėgėlių, gyvenančių mažame bute. Jis pirmą kartą savo gyvenime mato miestą ir mato purvinąją Atėnų pusę – vagystes, prostituciją, mafijos susirinkimo vietas. Su savo tėčiu ir mama jis kalbėjo prieš mėnesį. Jo tėvai turi paimti dar vieną paskolą, kad nusiųstų berniukui pinigų. Jis neturi pinigų jiems paskambinti dažniau. Ir negali jiems papasakoti, kas su juo iš tikrųjų nutiko ar kokiomis sąlygomis jis gyvena dabar. Jis žino, kad tėvai nenustotų verkti. Kartu su juo gyvenantieji sako, kad berniukas pats beveik nenustoja verkti ir girdi jį verkiantį naktimis.  

A. Fazzina mano, kad, norint pakeisti nuomones, geriausias būdas yra papasakoti kažkieno istoriją, papasakoti, ką vienas ar kitas žmogus iš tikrųjų pergyveno ar išgyvena dabar, ir tikėtis, kad atsakas bus empatija, kad atsakas bus supratimas kažko, apie ką anksčiau nebuvo pagalvota.

Aš, matydama šias nuotraukas, skaitydama ir bandydama širdimi prisiliesti prie jų pasakojamų istorijų, iš naujo įvertinu akimirkas, aplinkybes ir galimybes, kurios man duotos. Pervertinu, kas nutinka man ir ką matau aplinkui. Kažkas tikrai pasikeičia. Gal iš karto net nežinia kas. Arba tai gali būti labai sunku apibūdinti. Bet nebegali tokiomis pat akimis dairytis aplink ir žiūrėti į save. Tiek daug reikia žinoti apie šį pasaulį, kad augtum ir būtum geresnis žmogus. Tikiu, kad istorijos, papasakotos žodžiu, nuotrauka, filmu, visais įmanomais būdais, kuriuos tik sukuria ir suvokia žmonės, keičia mus ir šį pasaulį. Keičia nuo neatmenamų laikų.

 „I‘m inspired to tell stories. I‘m inspired by people. The people that I meet in my travels and in my work. In my mind and as I was always brought up to believe everybody has a story to tell. And there are always stories to tell. And they need to be told.“ (iš video interviu, UNHCR Youtube Channel)

Siamoy feeds her month-old son, Hokim. The province of Badakshan in north-east Afghanistan has the highest rate of maternal mortality in the world – there are 6,500 deaths for every 100,000 live births. Afghanistan 2008. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://www.telegraph.co.uk/

Šokti ir džiaugtis šiaip sau

Dylanas Tsėvingas pažadina mane iš giliausių apmąstymų ir sako: „Dabar einame laukan. Ten vienuoliai šaudys iš lanko ir šoks.“ Kaipmat atkuntu ir klausiu: „Šoks čamus?!“ O jis pareiškia: „Ne! Čamai – tai paprastas dalykas, religinis ritualas, ir tiek. Šiandien vienuoliai tiesiog šiaip sau šoks. Iš džiaugsmo. Tikras džiaugsmas – tai rimta. Ir išmintinga.“ (iš J. Ivanauskaitės knygos „Kelionė į Šambalą“)

Šokti

Neseniai į mano gyvenimą atėjo šokis. Kūno šokis be jokių taisyklių (nebent taisyklė – nesistengti judėti „teisingai“). Toks šokis vadinamas autentišku. Gali judėti kaip beprotis ir niekuo nesirūpinti. Gali trypčioti kaip šamanas ir pažadinti visas savyje glūdinčias gamtos galias – griaustinį, aušrą, audrą, sąstingį. Įsivaizduoju, kad taip šoka akmenys ir medžiai. Vėjas ir snaigės. Debesys ir lietus. Taip pat – pražystančios gėlės ir giedro vakaro spalvos danguje. Visa gamta – nulemta, atsitiktinė? Taip šoka kažkas mūsų viduje. Dėl neįsisąmonintos priežasties sukilęs nerimas ar minčių skubėjimas iš nežinios į nežinią. Širdį stabdančio malonaus jaudulio srovės. Plačios ramybės jūros supulsavimas. Taip pat – kažkas gimstantis, bet dar nesuradęs formos pasireiškimui. Nuojautos dvelksmas. Intuicijos žybtelėjimas. Taip pat – kažkas nuslopintas. Sutramdytas entuziazmas. Suturėta šypsena, kuri privalėjo būti iki ausų. Svajonė iki dangaus. Kažkas, kas turi būti paleistas iš tramdomųjų marškinių ir tiesiog būti. Plėstis ir trauktis kaip kvėpavimui pabalnoti plaučiai. Judėti kojomis, liemeniu, rankomis, kaklu ir galva. Visos kūno dalys nori suktis, lankstytis ir juoktis. Tiesiog dėl to, kad yra. Tiesiog švęsti būtį ją šokant. Ir leisti per kūną šokti pačiam buvimui. Žmogus, kuris mane su visu tuo supažindino, atkreipė dėmesį, kad lietuviai turbūt ne veltui turėjo dievą Per-kūną.

Muzika, pagal kurią gali šokti, yra visur aplinkui. Tyliam žiemos miške, kur girdisi tik sniege girgždantys žingsniai, sučiulba paukštelis. Tyru pavasario balsu. Nors pavasaris dar toli. Ir ką tik pradėjo gausiai snigti. Tyliai yra užsnigtos eglių šakos ir kažkieno švieži pėdsakai žmogaus nepramintame take. Atsispyrę laikui žali paparčio lapeliai. Lazdyno kamienų karūna. Muzika suvokimui.

Muzika. Tai gilių akių žvilgsnis. Tai artimų žmonių kasdienis judesys, kurio vertę supranti gyvenimo trapumo akivaizdoje. Visur aplink muzika, skirta gyvenimo šokiui.

Ir 

Tikiu, kad kiekviename žmoguje yra visas pasaulis: visas poliariškumas ir visa vienovė.

Džiaugtis

Su draugais diskutuojame, ar galime džiaugtis, kai šią pat akimirką pasaulyje vyksta baisūs dalykai. Labai baisūs dalykai. Už sienos ar kitame Žemės kampelyje. Mano nuomone, mes privalome džiaugtis ir privalome jausti dėkingumą. Dėl mažiausių dalykų. Ir taip pat turime būti sąmoningi apie tai, kas vyksta, turime domėtis tuo, kas vyksta, ir liūdėti dėl to, kas vyksta. Tai visiškai keičia liūdesio prasmę. Kiek laiko mes liūdėjome dėl to, ko neturime, pamiršdami, ką turime? Kiek laiko mes liūdėjome dėl savęs, pamiršdami kitą? Savęs, kuriam tiek daug dovanų duota. Pamiršdami didelį „Ačiū“. Yra dalykų, dėl kurių liūdėti reikia. Turbūt tam liūdesys ir yra sukurtas. Ir jis turi prasmę – apmąstyti tai, ką galime pakeisti ir ko negalime pakeisti. Yra dalykų, dėl kurių reikia džiaugtis, kol čia esame. Džiaugtis iki pačios savo gelmės ir iki paties savo dangaus. Jau vien pagalvojimas apie dalykus, dėl kurių verta džiaugtis, teikia džiaugsmą. Džiaugtis dar vienu rytu. Paskui diena ir vakaru. Tuo, kad eini, matai, gali paliesti ir išgirsti. Kad gali sugalvoti, pajausti. Galų gale, kad geriamas vanduo bėga iš čiaupo. Jau supranti, kad tūkstantis dalykų yra. Ir visur aplink skamba muzika…

Šiaip

Kaip dažnai esame veidrodžiai. Atspindėti lengva. Duoti tiek, kiek gavai, yra lengva. Reaguoti adekvačiai yra lengva. Tai spontaniška ir dėl to gyva. O jeigu – duoti daugiau negu gavai? Atsakyti geru į negera? Nenusisukti kitam nusisukus? Neišsigąsti kitam išsigandus? Tai sąmoningumas. Būdas tapti tvirtu grumstu po kojomis ir aiškiu keliu į priekį.

Nes Visata yra didelė mums. Daug žvaigždžių ir daug planetų virš ir po. Daug jose vietos ir laiko. Ir štai tu esi visoje šioje neaprėpiamybėje. Per tave teka aistros ir svajonių upės ir tavyje plaukia negatyvumo debesys Vienovės dangumi. Ar prisimeni, kada paskutinį kartą gimei? Ar myli veidą, kuris nelaimingas? Ar padavei ranką medžiui? Ar žinai, kam skirta ši akimirka ir ši vieta?

Sau

Nereikia bijoti „Sau“. „Sau“ daugeliu atveju yra ir „Kitam“. Išmintingi žmonės pataria pildyti savo norus. Netgi labai paprastus. Neužgniaužti jų. Kad paskui jie nepersiokiotų pusę neįkainojamo gyvenimo. Geriau išpildyti norą, kad ir koks kvailas jis būtų. Galbūt tai tave perkeis į kažką protingesnio. Kai duodi sau, duodi visam pasauliui. Kai duodi kitam, duodi sau. Kartą su broliu kvatojomės dėl išmintingos frazės „Pildyk savo norus ir melskis“.

Post Scriptum

Kartais būk pažadintas iš giliausių apmąstymų. Šok ir džiaukis šiaip sau!

Kaip gyvūnai mums primena apie žmogiškumą (III)

Esu laiminga sužinojusi apie šį žmogų – Fauja Singh. 100-to metų jaunumo vegetaras Fauja Singh – maratono bėgikas, pasaulio rekordininkas. Daugybė nuostabių asmenybių dėl įvairių priežasčių yra vegetarai – stiprūs fiziškai ir kūrybingi. Tiek daug gražių pavyzdžių istorijos eigoje ir šiandienos pasaulyje. Norėtųsi būtent juos rodyti kaip priežastis nevalgyti gyvūnų. Vis tik dar truputį parašysiu apie labai liūdnus dalykus, kurių nebesutalpinau ankstesniuose įrašuose. Tai ir šįkart darysiu, remdamasi perskaityta  J. S. Foer knyga „Eating Animals“ – tais 267 puslapiais jautrumo, giluminių klausimų kėlimo ir iš pačios žmogiškumo šerdies kylančių atsakymų.

Trumpai paminėsiu tik keletą aspektų, kurie, mano manymu, privalomi paminėti kaip didžiulės problemos dalis. Norint sužinoti plačiau apie šiuos ir kitus aspektus, nuoširdžiai kviečiu paskaityti šią knygą.

Nuo 1935 m. iki 1995 m. vidutinis vištos-broilerio svoris išaugo 65 proc., išleidimo į prekybą laikas sutrumpėjo 60 proc., reikalavimai pašaro kiekiui sumažėjo 57 proc. Šie genetiškai pakeisti gyvūnai sudaro praktiškai visą paukštienos pramonę. Šie organizmai tokie sudarkyti ir tokie tolimi nuo natūralių gamtinių procesų, kad juos reikia šerti vaistais, kad jie kažkaip ištvertų savo ir taip dirbtinai sutrumpintą egzistenciją. Mes turėtume susimąstyti, kad tai, ką valgome mes, yra tai, ką valgė tie gyvūnai.

We’re messing with the genes of these animals and then feeding them growth hormones and all kinds of drugs that we really don‘t know enough about. And then we’re eating them. Kids today are the first generation to grow on this stuff, and we’re making a science experiment out of them. Isnt’t it strange how upset people get about a few dozen baseball players taking growth hormones, when we’re doing what we’re doing to our food animals and feeding them to our children? <…>  It’s possible you can’t afford to care, but it’s certain you can’t afford not to care. (from the letter „I Am the Last Poultry Farmer“)

Dar vienas dalykas, apie kurį būtina susimąstyti, yra žmonės, dirbantys toje pramonėje. Ir kaip toks darbas veikia mūsų visuomenę. Profesorė Temple Grandin, Amerikos žurnalo Time įtraukta į sąrašą 100 įtakingiausių žmonių pasaulyje kategorijoje „Heroes“, teigė, kad žmogus tampa sadistišku nuo dehumanizuojančio darbo, pvz. darbo skerdyklose. Žmonės, dirbantys skerdyklose, pasižymi slogia nuotaika, apatija ir pratrūkstančiomis neigiamomis emocijomis. Kai kurie jų patys tai supranta, tačiau neturi jėgų pasipriešinti pramonės mašinai. Tai, kas vyksta šioje pramonėje, jie mato iš arti. Net tie, kurie prieš tai gyvenime yra dirbę ypač sunkiomis sąlygomis, šioje pramonėje būna visiškai priblokšti. Ten vyksta gyvūnų kankinimai. Žmogaus žiaurumo protrūkiai prieš silpnesnius. Ten vyksta žmogaus nužmogėjimas. Temple Grandin, pradėjusi tyrinėti smurtą skerdyklose, pranešė apie „deliberate acts of cruelty on a regular basis“ 32 proc. skerdyklų. Ji buvo visiškai beprasmio ir net skerdyklose nebūtino žiaurumo liudininke oficialių apsilankymų, auditų metu. Kas daroma su gyvūnais už uždarų durų?

Taip pat mes turime susimąstyti apie šiuolaikinės mėsos pramonės ir gyvulininkystės fabrikų įtaką mūsų aplinkai ir gamtai. Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų duomenimis, gyvūnai, auginami maisto pramonei, prisideda prie aplinkos užterštumo daugiau negu visas transporto sektorius kartu. O tam, kad pramonėje atsirastų 1 kg krevečių, 26 kg atsitiktinai pagautos kitos vandens gyvūnijos grįžta į jūras lavonais. Jei mano lėkštėje yra gabalėlis tuno, tai, įsivaizduojant, kiek negyvos žuvies dėl šio tuno buvo išmesta atgal į vandenį, reiktų dviejų metrų skersmens lėkštės.

Vieną dieną, rašo J. S. Foer, Žemė nusikratys nuo savęs gyvulininkystės fabrikus kaip šuo pasipurtęs nusikrato blusas. Žemė nebeatlaikys šios pramonės absurdiškos ekonomikos. Ar Žemė kartu nusikratys ir mumis?

We can‘t plead ignorance, only indifference. Those alive today are the generations that came to know better. We have the burden and the opportunity of living in the moment when the critique of factory farming broke into popular consciousness. We are the ones of whom it will be fairly asked, what did you do when you learned the truth about eating animals?

Norėtųsi pabaigti tuo, kad mus supa dar iki galo nesuprastas (ir turbūt niekada iki galo nebūsiąs suprastas) labai protingas pasaulis, vertas pagarbos ir nuolatinio nuostabos pojūčio. Vertas apmąstymų. Štai keletas įdomių faktų apie gyvūnus, kuriuos valgome.

Mokslinių tyrimų apie žuvų gebėjimą mokytis kiekis auga kas dešimtmetį dešimtimis kartų. Žinios apie šiuos gyvūnus per pastaruosius dvidešimt metų išaugo milžiniškai. Jei ši mokslo sritis mums nėra artima, galime nežinoti, kad žuvys medžioja bendradarbiaudamos su kitomis gyvūnų rūšimis ir naudoja įrankius, geba atpažinti kitas žuvis kaip individus, individualiai priimti sprendimus, lenktyniauti dėl socialinio prestižo, turi ilgalaikę atmintį, geba perduoti žinias tarpusavy ir iš kartos į kartą, jos turi tai, ką galima pavadinti „kultūrinėmis tradicijomis“ maitinantis, mokantis, ilsintis ir poruojantis.

Kiaulės sugeba atšauti savo aptvarų durelių velkes. Jos net sugeba sugalvoti atšauti savo draugų užtvarų velkes. Sugeba nukeliauti tolimus atstumus ir tuo pačiu keliu sugrįžti, žaidžia su žaislais ir turi mėgstamiausius iš jų, yra stebimos ateinančios į pagalbą kitoms kiaulėms. Išdresiruotos kiaulės atsiliepia šaukiamos vardu. Garsusis kiaulių tyrinėtojas Stanley Curtis išmokė kiaulę žaisti video žaidimą, vairalazdę pritaikius gyvūno snukiui. Tyrimai rodo, kad kiaulių suvokimo geba prilygsta šimpanzių suvokimo gebai.

Šis protingas, stebuklingas pasaulis taip pat vertas būti neužmirštas ir vertas būti atjaustas, kai darome paprastus, kasdienius pasirinkimus toli nuo šios Žemės pragaro. Kuris visada šalia.

But compassion is a muscle that gets stronger with use, and the regular excercise of choosing kindness over cruelty would change us.

Susiję įrašai:

1 dalis https://medisirupe.wordpress.com/2011/10/09/kaip-gyvunai-mums-primena-apie-zmogiskuma-i/

2 dalis https://medisirupe.wordpress.com/2011/11/30/kaip-gyvunai-mums-primena-apie-zmogiskuma-ii/

Sąmoningumo ir atjautos tikrovėje

Varnikų pažintinio tako pelkė. Atspindžiai.

Galima visą laiką gyventi „Aš“ istorijoje. Kas man nutiko vakar, prieš dvejus metus, per visą gyvenimą. Kas man patinka ir nepatinka. Ko aš labai noriu ir ko aš visiškai nenoriu. Ko aš siekiu šiame gyvenime, kokia yra mano svajonė ir ko aš labiau už viską nenoriu. Ko aš bijau ir kur aš stiprus. Koks, mano manymu, pasaulis turėtų būti ir koks neturėtų būti.

Galima visą laiką gyventi su istorija „Kitas“. Pykti ant kito, nesuprasti kito, jausti skausmą, kurį sukėlė kitas, ar laimę, kuri priklauso nuo kito elgesio. Jausti meilę vienam žmogui ir jausti panieką kitam. Jaustis svetimu kito akivaizdoje. Arba jaustis priimtu ir suprastu.

Kaip tai pažįstama, kaip tai skauda, kaip kartais gera dėl to. Tai dualistinis pasaulio matymas ir mąstymas. Viena iš nuostabių žmogaus smegenų galimybių – skaidyti ir atskirti. Bet tai tik pusė pasaulio. Dualizmas kalba tik apie pusę!

Dualistinis pasaulis – istorijos, kuriamos skaidyti ir atskirti (bet ne tik!) mokančio proto ir visada dėl savęs bijančio ir už savo išlikimą kovojančio ego. Tai suvokus, protą ir ego lengva paversti priešais. Ir tokiu būdu vėl atskirti, dar kartą suskaidyti… Vėl matyti puses.

Bet nebūtina taip gyventi visą laiką. Viena labiausiai mane įkvepiančių, dominančių, šiandien ramybę ir atsakymus suteikiančių idėjų yra ta, kad nieko nereikia paversti kitu, taip pat – priešu… Tada nereiktų priešų naikinti dvasingais ir profaniškais būdais. Netgi kažko slopinimas, man rodos, yra smurtas. Baimės slopinimas? Pykčio ir neapykantos slopinimas? Bet ar šie negatyvūs dalykai negimsta būtent iš slopinimo?

Mes juk norime matyti pasaulį be smurto. Norime patirti laimę ir ramybę. Bet kaip mes jas patirsime su klastingu priešu, tūnančiu už kiekvieno kampo, ir kirviu rankoje?

Juk net nereikia vardinti, kiek daug prarastume, jei neturėtume analitinės, skirstančios, logiškos proto pusės. O ego? Jis reikalingas, jei jau į mus įdėtas. Jau vien kaip šio pasaulio spalva, kaip užduotis, kaip iššūkis. Kaip dar vienas davimo mokytojas per gundymus imti. Manau, kad ir ego galime sutaurinti, kad jis būtų tarnas kilnaus savo žmogiškosios vertės pojūčio. Ego – kaip gyvybės, kuri siekia išlikti, saugotojas. Tiesiog pažvelgti į jį kitaip. Kartais – kaip į įgeidžių užvaldytą vaiką. Ir vis tik vaiką. 

„Aš“ ir „Kitas“ egzistuoja mūsų prote. Bet kaip dėl tos kitos „pusės“, kuri yra Visuma, Vienovė? Kurią mūsų protas taip pat geba užčiuopti. Kurioje mūsų ego tiesiog ištirpsta kaip snaigė rankų šilumoje? Ne išnyksta, o virsta kita forma – takia ir minkšta.

Instinktyviai tikiu visa ko Vienove. Kaip ją išgyventi intensyviau? Yra, taip pat tikiu, daug būdų, daug kelių. Kas žino, kas kokiam žmogui labiau tinka. Dvasinių praktikų yra įvairių. Jos margos kaip pasaulis. Ir visos veda ten pat. Tebūnie jos visos.

Man artimiausias šiandien – susiliejimo su šia akimirka kelias. Atsidavimas šiai akimirkai. Pastebėtas įkvėpimas ir iškvėpimas. Apsidairymas nurimus protui  gimstančiame Žinojime, kuris kiekviename iš mūsų yra. Yra kiekvienoje mūsų kūno ląstelėje, žinančioje, ką daryti kiekvieną akimirką, mums apie tai nė negalvojant.

Gilų dabarties pajutimą galima pavadinti sąmoningumo išgyvenimu arba „Mindfulness“. Angliškoje žodžio versijoje yra dalis „Mind“ (protas), tačiau šioje sąvokoje ne mažiau yra ir „Heart“ (širdies). Sąmoningumas kaip „Mindfulness“ visiškai susijęs ir su „Heartfulness“. Pabandyk pajusti absoliučiai užpildytą savo širdį ir absoliučiai užpildytą savo protą šią akimirką. Ar jauti, koks esi laimingas, nes tau nieko netrūksta? Tu esi užpildytas. Tiesą sakant, tu turi tiek daug, kad bet kam galėtum duoti bet ką ir tai iš tavęs nieko neatimtų. Jei išliktum sąmoningas, jei išliktum Mindful ir Heartful.

Tu esi užpildytas, kai tavo protas neskirsto. Jis neskirsto, kai imi pastebėti savo mintis, paleisti jas, pastebėti tylą tarp minčių ir tylą savo esybėje.

Bent trumpam pabusti iš savo minčių sekamų istorijų. Ir pajusti Buvimą. Bent trumpam. Mindfulness meditacija gali būti apibūdinta paprastai – stebėti savo kvėpavimą – nusileisti medžio lapu ant vandens, kilti ir leistis su kvėpavimo bangomis. Leisti vandeniui banguoti. Leisti protui sukurti mintį ir leisti jai išnykti. Nieko nesmerkti. Nė vienos kylančios minties ar pojūčio. Nes pasmerkia tik protas. O tu esi kai kas daugiau negu jis. Tu esi kai kas daug daugiau…

Būti namuose. Jau. Visur.

Kiekviena akimirka – pati svarbiausia visame gyvenime. Jei nori, kad ateitis būtų kitokia negu buvo praeitis, vienintelė akimirka, kai gali kažką pakeisti, yra DABAR. Nes visada bus tik DABAR.

Jeigu nejauti, kad esi stebuklinga būtybė, reiškia, nesi sąmoningas. Tu esi stebuklas stebuklingame pasaulyje. Kiekvienas tavo veiksmas yra stebuklas. Jau DABAR. Tiesiog pastebėk ir pajusk. Kaip? Įkvėpdamas ir iškvėpdamas.

Nuostabus žmogus, Mindfulness meditacijos ir streso mažinimo programų integruotojas, medicinos profesorius Jon Kabat-Zinn sakė: „Maybe you’re waiting for something else to happen. But nothing else happens. This is it. Maybe you’re hoping for something special to happen. Some special meditative state. Some kind of vision. Some kind of alignment of the spheres. Some special bolt of light out of the blue to wake you up. This is a mistake. On meditation, on mindfulness, on reality.“

Meditacija niekada nesibaigia, pasak Jon Kabat-Zinn. Tikroji meditacija – kaip tu gyveni savo gyvenimą nuo vienos akimirkos iki kitos. Tikroji meditacija nebūtinai susijusi tik su tuo, kiek laiko gali išsėdėti nepajudėjęs (nors tai puikus būdas valdyti protą) ar kokia jogos poza gali sulankstyti savo kūną (nors jogos nauda nepaprasta ugdant proto ir kūno ryšį). Meditacija kaip būties jutimas. Intymumo su tuo, kas yra, išgyvenimas. Viskas, daugiau nieko nereikia. Tai yra Tai šioje akimirkoje. Kaip sakė vienuolis BBC filme The Life of Buddha“: „Fleeting moment of a wink. This moment. Fleeting moment is the time it takes to realize. To realize. And that moment cannot be explained.“

Kokia mintis bekiltų, kokia emocija bekiltų, gali ją apkabinti Žinojime, sąmoningume. Gali kiekvienoje akimirkoje apkabinti visą pasaulį ir save. Tai, ką mes manome esant mūsų „Aš“, yra proto konstruktas. Tačiau mes esame didesni. Turbūt mes esame tokie dideli, kad apimame viską – visas priešingybes, visus paradoksus, visa, nuo ko bėgame, ir visa, ką vejamės.

Viskas jau yra tobula. Kiekviena tavo ir mano klaida. Mokykimės iš meilės, ne iš baimės. Sąmoningumas gydo. Tu pastebi, priimi, apkabini. Ir tada atjauti viską, kas aplink… Nes kitaip tiesiog neišeina. Tu myli.

Pabandykime šią akimirką panirti į sąmoningumo ir atjautos tikrovę.

Only that day dawns to which we are awake. (H. D. Thoreau)

Ar mano rankų užteks draugui apkabinti?

Noriu parašyti apie tai, kad… nėra paprastų žmonių.

Vis išgirstu žmones kalbant apie masę (dažnai pavadinamą pilka), apie nevisai vykusius žmones, gyvenančius tuščius (neįdomius?) gyvenimus, dirbančius paprastą (nereikšmingą?) darbą, priimančius netikrus (ne širdies?) sprendimus, plaukiančius pasroviui, ne tokius vertus pagarbos.

Savo gyvenime sutikau įvairių žmonių. Mačiau liūdnus, nelaimingus, depresuotus, tamsius, ciniškus, kaukėtus, įsibaiminusius, apsiginklavusius savo silpnumu žmones. Mačiau piktus, kitus kaltinančius, iš kitų besišaipančius, giliai savyje užsidariusius ir užsibarikadavusius žmones. Bet niekada nemačiau dviejų vienodų. Niekada nemačiau pilkų. Vien matymas žmogaus akių spindėjimo, kai jis šypsosi, kai jis pasakoja kažką sau svarbaus – ar gali dar pamatyti kitą lygiai tokį patį, kitą lygiai tokią pačią šypseną ir lygiai tokias pačias akis?

Sąmoningumo šviesoje mačiau aplinkybių nuskriaustus, likimo neapdovanotus nuorodomis gyvenimo kelyje, daug meilės nepatyrusius, susižavėjusius tikrojo džiaugsmo neteikiančiais dalykais, klaidžiojančius tamsoje, nesurandančius vidinės šviesos, nusilpusius žmones. Ir kiekvienas su savo unikalia istorija, su savo unikaliu skausmu.

Mes linkę manyti, kad ne visi žmonės šviečia… Bet ar tai nėra mūsų akių aklumas?

Jei miške pamatytum paklydusį vaiką, ar apkaltintum jį klaidžiojimu ir išbartum už tai, kad neranda kelio namo? Juk ne… Juk paklaustum, kur jis gyvena ir parvestum namo… Arba pasiimtum į savo namus, pavalgydintum ir sušildytum. Kodėl į žmones žiūrime kitaip? Ar tai nėra mūsų pačių tamsumas? Jei mes vadiname save protingais, kodėl nežiūrime į kitą kaip į vaiką, o žiūrime kaip į priešą ar mažiau-už-save-vertingą žmogų?

Šis mąstymas – kito žmogaus nuvertinimas, paniekinimas, nusisukimas nuo jo, etiketės užklijavimas, ištisų etikečių serijų kūrimas – toks įsišaknijęs mumyse. Mes išmokom (atkreipiu dėmesį, kad nesakau, kad esame išmokyti, nes tai būtų atsakomybės nusiėmimas ir vėlgi kažko kito apkaltinimas) skirstyti visa į gera ir bloga, artima ir svetima. Taip pat ir žmones. Tuos, kuriuos laikome kvailesniais, ir tuos, kuriuos laikome sau lygiais ar protingesniais už save. Tuos, kuriuos laikome panašiais į save, ir tuos, kuriuos laikome kitokiais negu mes. Visas pasaulis toks be proto išsidalijęs, susipriešinęs. Tiksliau išsidalijęs su protu. Nes būtent protas turi funkciją dalinti.

O jei laikytume kitą „mažiau vertingą žmogų“ mažiau apdovanotu nei mes, ar galėtume būti tokie žiaurūs? Ar žiūrėčiau iš viršaus į žmogų, negavusį dovanos, kurią gavau aš? Juk negerbtume savęs, jei taip žiūrėtume ir taip galvotume.

Cinizmas yra nemeilės išraiška. Tai labiausiai įstrigusi mintis iš filosofijos paskaitų universitete. Nuo to laiko galvoju apie cinizmą kaip apie didžiulę žmogaus nelaimę. Nemeilę. Kai mes esame nejautrūs kitam, kai jį pažeminame (kad ir tyliai mintyse), ar netampame patys nesąmoningi, ciniški, paviršutiniški ir… kvaili?

Taip, kai kas yra gera, o kai kas bloga šiam pasauly. Bet taip skirstant reikia būti labai atsargiam. Kaip su žmonėmis? Taip, yra žmonių, kurių kasdienybėje daugiau pykčio negu dėkingumo, daugiau žiaurumo negu atjautos, daugiau cinizmo negu meilės, daugiau miego negu sąmoningumo. Bet ar tai nėra kaukės, akidangčiai, geležiniai šarvai virš gilios, atviros, kraujuojančios žaizdos? Po visu tuo plaka tokia pat širdis kaip tavo ir mano. Ir toje širdyje sudygtų pačios gražiausios svajonės, jei tik joms būtų išpurenta dirva. Galų gale tame žmoguje glūdi ta pati viską persmelkianti Sąmonė, kurios įsikūnijimais esame. Kiekviename žmoguje yra visas gėrio-blogio spektras. Nuo daugybės aplinkybių priklauso, kodėl žmogus tapo vienoks, o ne kitoks. Kodėl jame nenugalėjo šviesa, ramybė, džiaugsmas ir meilė. Į pasaulį reiktų žvelgti ne tik proto, bet ir širdies akimis.

Yra nuostabi budistų vienuolio, mokytojo Thich Nhat Hanh mintis: “When you plant lettuce, if it does not grow well, you don’t blame the lettuce. You look for reasons it is not doing well. It may need fertilizer, or more water, or less sun. You never blame the lettuce. Yet if we have problems with our friends or family, we blame the other person. But if we know how to take care of them, they will grow well, like the lettuce. Blaming has no positive effect at all, nor does trying to persuade using reason and argument. That is my experience. No blame, no reasoning, no argument, just understanding. If you understand, and you show that you understand, you can love, and the situation will change.“

Tai tinka ir „artimiesiems“, ir „svetimiesiems“. Iš savo patirties ir savo mąstymo žinau, kaip lengva taip suskirstyti. Taip skirstyti lengva dėl to, kad mes visi norime užmegzti artimus ryšius ir būti suprasti. O suprasti mus gali tik panašūs žmonės. Panašiai tamsūs, panašiai šviesūs. Panašūs žmonės mums pritars visose mūsų teisybėse ir kvailystėse. Ir mums bus gera. T. y. bus gera mūsų ego…

Bet ar tikrai yra svetimų žmonių?

Užduodu sau šį klausimą. Save taip pat pagaunu kaltinant žmones. Kaltinu juos šilumos stoka, nejautrumu, pesimizmu, paviršutiniškumu. Kaltinu juos kitų kaltinimais. Bet tuo nesididžiuoju. Ir nelaikau savęs teisia. Tai mano tamsybių akimirkos. Širdyje ir savo šviesos akimirkomis visu tuo netikiu. Jaučiu kitaip. Jaučiu, kad kiekvienas žmogus yra gyvybės stebuklas, galbūt dažnai aplinkybių auka, bet kiekvienas su širdimi, su svajonėmis, su galimybėmis, kurias dažnai jo sieloje nugali baimės. Taip pat jaučiu, kad kiekvienas žmogus – mūsų pačių dalis. Kaip ir visa šiame pasaulyje. Kaip mes matome kitą žmogų priklauso nuo mūsų žvilgsnio skvarbumo, nuo mūsų jautrumo. Ar pamatysime klaidą, ar širdį už tos klaidos? Sąmoningas žmogus niekada nenuvertins kito. Šie skirstymai ir kaltinimai kitų nesąmoningumu kyla iš mūsų pačių nesąmoningumo.

Tokie didūs mokytojai kaip Buda ar Jėzus nenuvertino žmonių. Jėzus atsisukdavo į nusidėjėlius su meile. Bodhisatvos savo išėjimą iš šio pasaulio į Nirvaną nukelia iki to laiko, kol neišgelbės visų iki vienos jaučiančių būtybių. Tai man gražiausi meilės archetipai.

Mane nugalėjo pasakojimas apie Tibeto vienuolius, kurie niekada blogai neatsiliepia apie kinus, juos okupavusius, juos kankinusius ir žudžiusius. Nė vieno blogo žodžio iš Dalai Lamos. Vien atjauta. Jeigu gali atjausti tą, kuris žudo tave ir tavo artimuosius, ko negali atjausti, suprasti ir apkabinti?

Kartą brolis parašė laišką, kurio dalį čia pacituosiu (beribis ačiū mano broliui…):

Šį pasaulį aš sukuriu pats. Aplinką, žmones, net save sukuriu pats, lauždamas visatos energijos srautą kaip prizmė laužia šviesą ir sukuria spalvų gamą. Aplink nėra tikrų žmonių, juos aš “sugalvoju“, sukuriu savaip. Jie man nieko nedaro, nieko nesako, niekaip neveikia, išskyrus kaip aš veikiu save su susikurtais objektais ir išgalvotomis būtybėmis. Galiu į jas reaguoti linksmai arba irzliai, galiu reaguoti ramiai arba visai niekaip. Galiu būti stiprus tarp jų arba jaustis valdomas ir spaudžiamas. Visa tai — tik mano sąmonės žaismas. Paslaptingos sąmonės, turinčios keistą pavidalą. Gal net ne mano sąmonės, o dirbtinės. Gal tai kreiva sąmonė, užteršta emocijomis, (ne)maistinėmis medžiagomis, savęs pačios neintelektualiu formavimu?

Ir visos mano reakcijos į objektus bei įvykius — iliuzinės. Mintyse įsivaizduoju žmogų, jį užpildau žodžiais ir emocijomis, kuriuos prisimenu per stipriausias asociacijas. Ir tarp savęs bei jų (visai išgalvotų) patiriu jausmo bangą, iš kurios įvyksta atsakomoji reakcija — traukos arba vengimo. Negana to, dar mano kūną ir protą užlieja vibracijų banga — tokio dažnio vibracijų, kokių buvo tos emocijos, atvestos į dabartinį momentą per asociacijas. Ir virpu tais dažniais, maitinu savo kūną ir protą, arba žudau. Ir visa tai vyksta susikurtame pasaulyje. Projekcijų pasaulyje, prikimštame emocijų, objektų ir veiksmų (dažniausiai — tik atsakomųjų reakcijų į emocijas). Prisėdu prie kompiuterio, pamatau laišką nuo kokio nors žmogaus, ir manyje jau kažkas šėlsta, bunda, kalba, pasakoja istoriją ir atneša pojūtį, pažadintą turimų asociacijų su tuo žmogumi — išgalvotu žmogumi, švytinčiu kamuoliu, kurį aš aptraukiu pavidalu ir suteikiu formą. Tokią, kokios jis neturi. Aš sukuriu žmones!

Vienas brangus draugas (už kurį taip pat esu amžinai dėkinga šiam gyvenimui) rašė:

nieko negali daugiau padaryti tuomet, kaip tik mylėt ir verkt, nes visu savimi žinai, kokie mes nelaimingi, neturintys meilės ir kvaili, kad nežinom to. ir tuomet norisi pačių didžiausių nelaimių ir nelaimėlių šalia savęs ir ant savo galvos, norisi naštų ir vargų, norisi vaikų, kurių niekas nenori, nes visu savimi žinai, jog labai mažai yra tų, kas gali sumažinti sielų skausmą, nes visi mes kenčiam nuo nemeilės. ir tik dėl to verta gyventi, nes daugiau nėra čia ką veikti. tai tikriausiai labai panašu į atpirkimą, kuomet savo meile atperki pyktį ir aklumą tiek pačiame savyje, tiek ir kitame. jeigu mokėčiau, neišeičiau iš tos būsenos, nes tik tuomet jauti, žinai ir esi stiprus ne tik atlaikyti visą pasaulio š…, bet ir perkeisti jį į kažką, nors šiek tiek šviesesnio.

Šis pasaulis turi daug balsų – daug skirtingų žmonių. Man atrodo, kad negalima tapti priešais ten, kur reikia būti draugais, kad kažką pakeistume. Man atrodo, kad galutinės taikos kovodami nepasieksime. Į galutinę ramybę ateisime visiškai nugalėti. Nugalėti meilės. Ir visiškai susivieniję su pasauliu tokiu, koks jis yra tą akimirką. Gal net jis yra toks, koks ir turėtų būti, kad mes…

Kai suvokiu, kad Pasaulį kuriu pati, jis tampa mano draugu. Ar mano rankų užteks draugui apkabinti? Gal užteks žodžių? Gal užteks tylos? Meilės?

Aš dėkoju visiems savo mokytojams. Vieną dieną suprasiu, kad lygiaverčiais mokytojais buvo kiekvienas mano sutiktas žmogus.

Žmogui iš pasakų

Aplink ugnį šoko moterys. Sapnų ir svajonių gimdytojos. Kančių ir džiaugsmų dukros. Paklydimų ir žygdarbių seserys. Ilgesio ir susitikimų mylimosios. Sukosi išskleistomis apkabinimui rankomis, besiplaikstančiais plaukais, kvatojančiomis burnomis, kibirkščiuojančiomis akimis. Norėjo įsukti vėją į savo spalvotų suknių nėrinius. Aplenkti žvaigždes, skubančias per dangų.  Čia pat lėtai sūpavo mėnulį marguose skarų raštuose. Šypsenomis, tylesnėmis už auštančią aušrą. Kojomis, garbinančiomis gėlėtą pievą. Sirpstančio laiko glostymas. Upelių tekėjimas iš akių į rytus. Nebylus laukimo miegas. Visos skirtingos moterys, kurios kada nors buvo. Narsios, aistringos ir švelnios. Klystančios ir palūžtančios. Atgimstančios ir keliaujančios. Smogiančios ir glostančios. Nirštančios ir atleidžiančios. Kaip jausmingai jos šoko gyvenimą… ir kiekvienos iš jų buvo manyje.

Vladimir Kush "Birth of Love"

Vladimir Kush "Birth of Love"

Daug vyrų kopė į kalnus, plaukė per jūras. Ieškojo savęs ir dievų buveinių. Užkariavo debesų pilis ir išlaisvino spurdančius švelnumo paukščius. Snieguotų viršūnių narsūs broliai. Akmenuotų takų romūs sužadėtiniai. Ežerų akimis ir vaivorykštės šypsena. Keliautojai margais knygų puslapiais ir svaigaus vyno dugno narai. Girdėjau jų mantrų ir meilės atodūsius. Kvepėjo jų tyrumas, kai kalbėjo su medžių viršūnėmis. Žaliomis lankomis vilnijo jų svajonių vėjai. Šaltiniuoti buvo jų ieškojimų pėdsakai ir saulėti jų atradimų lobiai. Mačiau, kaip varvėjo eilėraščiai pro jų lūpų kampučius, jutau, kaip keitėsi metų laikai jų apmąstymuose. Kiek daug jie ieškojo ir kiek daug jie surado… Kiekvieno iš tų vyrų buvo manyje.  

Vladimir Kush "Departure of the Winged Ship"

 Dalis manęs – dalis tavęs. (Erte)

Visos aušros mums pakeliui

Nuostabu klausti žmonių, kas juos įkvepia. Nuostabu laukti atsakymų iš savosios gelmės į klausimą: kas mane įkvepia? Kas įkvepia labiausiai – įsiūbuoja džiaugsmo supynes, suplasnoja išdygusius entuziazmo sparnus, kas nudažo dangų žydrai debesuotą dieną arba nuvilioja iki… naujo ryto, naujo pasaulio.

Kaip gražiai žmonės skirtingi. Klausiau savo draugų, kas juos įkvepia. Visatos pažinimo aistra. Knygos, filmai, muzika. Brangūs žmonės. Bendravimas su charizmatiška asmenybe. Laisvė. Garfildas. Savo pasakos kūrimas. Užčiuoptas raktas nuo vidinės ramybės namų.   

Dėl ko verta visą naktį nemiegoti? Arba – kas išsviedžia iš lovos dar prieš aušrą? Kada pamiršti nuovargį ir alkį? Kam jauti didžiausią alkį? Pabandyk sau atsakyti. Iš karto širdis pradeda plakti smarkiau, o protas – kurti! Tokie klausimai kreipiasi į tai, kas svarbiausia tavyje šią akimirką. Į geriausią tave. Atsakymas į tokį klausimą yra tavo vaikas šiame gyvenimo etape. Kažkas, kas nori užaugti ir išsipildyti.

Gyvenimas kviečia gyventi organiškai. Jaustis gyvu šiandien. Branginti dienas ir akimirkas. Sakyti taip, kaip sako budistai: kiekviena diena yra gera diena. Pradėti dabar… klampoti po gyvenimo akimirkas – išjausti jų gylį. Iki kelių, iki kaklo. Panirti…

Smagu paslėpti laikrodžius ir žemėlapius. Širdis – mano kompasas. Ir jau žinau, kur esu.  Būtent ši diena su šia dangaus spalva, šiuo pagrindu po kojomis, šiuo kūnu, šalia esančiojo žvilgsniu, šiuo subjektyvumu ir unikalumu. Viduje ir aplink esantis beribis pasaulis kviečia būti pažintas per širdies ir proto draugystę  – naujai.

Jau žinau, kur esu. Bet kur man eiti? Jeigu žengi žingsnį į ten, kur nesimato esant kelio, esi teisingame kelyje, – rašė mano Mokytojas. Nes išmintas kelias – kažkieno kito. Tu turi atrasti savo kelią. Kaskart panirdamas į šios akimirkos nežinojimą ir išnirdamas su šios akimirkos stebuklu. Kada nors atsisuksi atgal ir tavo nueitas kelias blizgės kaip čiurlenantis upelis, užlietas saulės šviesos. Tada pajusi, kad esi medis, įsišaknijęs giliai ir apglėbęs dangų. Ir visos aušros tau pakeliui…

Kas įkvepia tave? Jei norėtum, parašyk komentarą su atsakymu. Vienu žodžiu ar šimtu žodžių, visai nesvarbu. Galbūt daugtaškiu… Man būtų labai smagu!

Kaip gyvūnai mums primena apie žmogiškumą (II)

Mother pig and piglet, Africa. Photo by Amanda Kopp. National Geographic, 2009.

Šis pasaulis yra labai gražus pasaulis. Ir šis pasaulis yra labai baisus pasaulis. Iš žmogaus sukurto pragaro ateina 99 proc. mėsos bei žuvies, kurias perkame parduotuvėje. J. S. Foer knygoje „Eating Animals“ aprašo JAV ir Vakarų Europos mėsos bei žuvies pramonę. Ar Lietuvoje yra kitaip? Nežinome to, nes šiuolaikinis miesto žmogus yra atskirtas nuo daugelio maisto produktų gamybos procesų. Jis randa savo maistą gražiai supakuotą parduotuvėje. Paveikslėliuose – šokančios laimingos karvutės ir dainuojantys paršiukai. Įtariame, kad realybė nėra tokia graži. Kokia ji?

Minėta knyga „Eating Animals“ paremta dideliu kiekiu tyrimų, statistinių duomenų, teisės aktų, dokumentų ir patikrinimų išvadų; ji paremta laiškais, interviu, pokalbiais su visų barikadų pusių (kurios tik neatsitvėrė aukšta dygliuota tvora) atstovais bei vaizdais, užfiksuotais slaptų, nelegalių naktinių įsibrovimų į pasaulį už tų dygliuotų tvorų. Bet šio įrašo nuotaika nebūtinai atspindės knygos nuotaiką. Knyga nėra slogi (nežinau, koks gausis šis įrašas). Ji labai graži, kiek įmanoma objektyvi ir jautri. Ji graži tiek, kiek gali būti graži knyga apie negražius dalykus. Tai nuostabi knyga, nes joje galima rasti turbūt visus įmanomus argumentus už ir prieš.

Civilizuoto pasaulio mėsos ir žuvies pramonę užvaldė factory farms. Pavadinimą galima išversti kaip intensyvios gyvulininkystės ūkius, tačiau vadinsiu juos tiesiog gyvulininkystės fabrikais (sąmoningai tai darysiu, nes bent man tai nemaloniai skambantis pavadinimas, labiau užčiuopiantis reikalo esmę…). Gyvulininkystės fabrikams – nepilnas šimtas metų. Iki tol tokių darinių nebuvo ir gyvulius augindavo šeimos. Jie yra pramonės augimo išdavos. Gyvulininkystės fabrikai, kaip ir kiti pramonės subjektai, siekia iki minimumo sumažinti kaštus ir iki maksimumo padidinti produkcijos kiekius. Taip pat jie sistemingai ignoruoja tokius kaštus kaip aplinkos užterštumas, žmonių ir gyvūnų ligos bei gyvūnų kančia.

Vakarų pasaulio mėsos pramonės šūkis „to feed the world“ šiais laikais yra absurdiškas. Vakarų civilizacijos žmogus nėra alkanas. Tad esmė nebe tame. Esmė beprotiškose pelno gaudynėse, spalvotų reklamų aklume ir minkštame patogumo fotelyje, kuris padeda viską užmiršti. Dar daugiau, statistiškai tiek lėšų, kiek išleidžiama mėsos pramonės palaikymui, galima būtų išmaitinti badaujantį pasaulį. Bet ką reiškia tokie skaičiai kaip milijonas ir milijardas? Badaujančių žmonių ar kančiose gimstančių, egzistuojančių ir mirštančių gyvūnų? Ar jie gali suvirpinti mūsų širdis ir priversti kitaip pažvelgti į kasdienybę?

Mėsos ir žuvies pramonė mus norėtų apgauti paveiksliukais apie laimingas pievose besiganančias karves, kurias vakarais ateina pamelžti melžėjos šiltomis ir jautriomis rankomis. Papjauna kiaulę taip, kaip darydavo kaimuose – po vieną ir šventiškai, dažniausiai po gyvūno kiauliško, bet padoraus gyvenimo tvarte. Žuvį gaudo romantikai žvejai, tuo pačiu besimėgaujantys gamta. Yra tokių dalykų. Bet tai nėra pramonė. O pramonėje taikomi karo metodai. Ten viskas mechanizuota ir gyvūno gerovė yra paskutinėje vietoje pagal svarbumą. Gyvūnas pramonėje yra taupymo taikinys. Taupoma jo sąskaita. Gyvūnas yra niekas. Jis jau nebėra gyvybės stebuklas. Ten jis nebelaikomas gyvybe. Nors jis gyvas ten yra… Pramonei nesvarbu, kurioje savo vargano gyvenimo stadijoje vieno iš milijonų gyvūnų gyvybė užgęsta. Ar vos gimus, ar nukamuotam ligų, kankinančiai suspaustam tarp savo likimo draugų, ar tada, kai jam jau kapojamos ar tiesiog nutraukiamos galūnės, nes visas kitas skerdyklos stadijas jis praėjo gyvas ir tik trumpam praradęs sąmonę… Pastarasis dalykas nėra nelaimingas atsitikimas, išimtis iš taisyklės. Tai tų gyvūnų ir ten dirbančiųjų kasdienybė.

Aš nežinau, ar Lietuvos pramonėje yra geriau negu aprašoma knygoje. Galbūt tas „geriau“ yra nereikšmingas, nes ar gali pragaras būti geresnis ir blogesnis?

Noriu daugiau parašyti apie gyvulininkystės fabrikų gyvūnų kasdienybę.

Įsivaizduok, kad gyveni užstrigusiame lifte. Ne vienas. Tu esi toks „ne vienas“, kad esi visiškai suspaustas tame pačiame lifte gyvenančių tokių pat kaip tu. Šioje vietoje sustabdžius pasakojimą ir palyginus su tų gyvūnų situacija, tavo istorija yra sėkmės istorija. Nes, toliau tęsiant pasakojimą, lifto grindys yra pagamintos iš vielų ir tų vielų briaunos sminga tau į padus. Žinoma, laikui bėgant, lifto gyventojai liausis dirbti lifto bendruomenės labui. Jie taps smurtaujantys. Jie išprotės. O kai kurie, praradę viltį ir pristigę maisto, taps kanibalais. Ir nėra jokio atokvėpio nuo tokio gyvenimo, nėra jokio palengvėjimo. Joks liftų taisytojas niekada neateis…

Tame lifte nuolat dega ryški šviesa. Kad tu manytum, jog yra diena, maitintumeisi ir augtum. Šviesa išjungiama kelioms valandoms, tada įjungiama vėl. Priklausomai nuo to, koks tu gyvūnas ir kokia tavo paskirtis, kartais tau imituos žiemą. Šviesą išjungs porai savaičių ir tuo metu neduos valgyti. Kad galiausiai ateitų išlauktas „pavasaris“.

Taip gyvūnai gyvena mėnesius ir metus. Jų genai būna pakeisti. Jie auga neproporcingai ir nenatūraliai greitai. Jų kaulai lūžta, nes paprasčiausiai neatlaiko neįprasto svorio. Dėl visiško imuniteto nebuvimo, ligų pavojaus gyvūnams duodami dideli kiekiai antibiotikų ir kitų vaistų, kurių normos tik auga, kad gyvūnas praegzistuotų ilgiau.

Jeigu tu nualpai ir tau užtektų stiklinės vandens ar gurkšnio gryno oro, niekas tau nepagelbės. Tu esi pasmerktas lėtai mirčiai, galbūt būsi sutryptas ar sugraužtas savo išalkusių kaimynų. Jei tave ištrauks iš lifto, tave išmes į šiukšlių konteinerį, kur taip pat būsi pasmerktas lėtai mirčiai. Nes tave užmušti – papildomos energijos ir laiko sąnaudos. Manai, kad būsi toks išmestas vienas ir gulėsi konteinerio dugne? Ne, tokių bus šimtai tūkstančių per metus. Ir konteineryje mirties lauksi suspaustas…

Jei netyčia gimei vištos dedeklės vyriškosios lyties palikuonimi, į konteinerį būsi išmestas vos gimęs. Ir tai ne visur, kai kur būsi tiesiog sumaltas gyvas (panašiuose prietaisuose iš medžio gamina medieną). Tavęs niekam nereikia, tu niekam negali būti panaudotas – nei mėsai, nes nesi broileris (genetiškai visai kita vištų padermė), nei višta dedeklė, kuri dės kiaušinius. Jei manai, kad vyriškosios lyties vištų dedeklių gimsta nedaug, tai netiesa. Jų gimsta tiek pat kaip ir visur gamtoje. Bet ta dalis yra tiesiog sunaikinama. Ir žodis „sunaikinimas“ skamba švariai palyginus su tuo, kas ten vyksta.

Tokio gyvenimo akivaizdoje skerdykla turėtų atrodyti kaip šviesa tunelio gale. Ir tai tikrai būna tunelis. Nes į skerdyklas gyvūnai keliauja didelius atstumus (skerdyklos nebūna ten pat, kur jie auginami). Jie keliauja neėdę, negėrę, temperatūros nėra reguliuojamos – kartais jie turi ištverti didelį karštį, kartais – didelį šaltį. Skerdyklas taip pat pasiekia ne visi. Kai kurie būna tokie sergantys, kad jau nebetinkami maistui.

Skerdyklų plačiai neaprašinėsiu. Tik pasakysiu, kad gyvūnas, kuris turėtų būti nužudytas jau pačiame pirmame skerdyklos ceche, retai kada būna nužudytas, dažniausiai tik praranda sąmonę, ir gyvas keliauja toliau, „pabusdamas“ kitame ceche.

I‘ve never met anyone in the industry – manager, vet, worker, anyone – who doubts that they feel pain. So how much suffering is acceptable? That‘s what at the bottom of all this, and what each person has to ask himself. How much suffering will you tollerate for your food? (from the letter „I Am the Last Poultry Farmer“)

Kas yra žiaurumas? Pasak J. S. Foer, tai ne tik nebūtina, savanoriškai sukeliama kančia, bet ir abejingumas jai. Gamta nėra žiauri dėl tos priežasties, kad žiaurumas susijęs su sąmoningumu. Būtent sąmoningumas leidžia suvokti žiaurumą, t. y. suteikia galimybę pasirinkti nekelti kančios arba galimybę ignoruoti kančią.

Some have tried to resolve this gap by hunting or butchering an animal themselves, as if those experiences might somehow legitimize the endeavor of eating animals. This is very silly. Murdering someone will surely prove that you are capable of killing, but it wouldn’t be the most reasonable way to understand why you should or shouldn’t do it.

Killing an animal oneself is more often than not a way to forget the problem while pretending to remember. This is perhaps more harmful than ignorance. It’s always possible to wake someone from sleep, but no amount of noise will wake someone who is pretending to be asleep.

Kas yra žmogus? Pasak J. S. Foer, tai vaikus planuojantis, gimtadienius švenčiantis, laiką švaistantis ir laiko neturintis, valantis dėmes ir kuriantis religijas bei politines partijas, užkasantis laiko kapsules ir galintis pasirinkti, ką valgyti, gyvūnas. Ir dažniausiai pasiaiškinimas žmonių, valgančių gyvūnus, ir žmonių, nevalgančių gyvūnų, yra identiškas: mes nesame jie.

Mes nesame jie… (?)

Bus daugiau…

Susiję įrašai:

1 dalis https://medisirupe.wordpress.com/2011/10/09/kaip-gyvunai-mums-primena-apie-zmogiskuma-i/

Akmenys

Kelionė per nuostabos dangų

Pačioje vasaros pabaigoje būna stebuklinga naktis ir dar stebuklingesnė tos nakties valanda, kai kažkas nematomas tave pažadina. Pabundi, atmerki akis ir pro šiaurinį langą visu dydžiu ir visu grožiu pamatai artėjančius prie horizonto Didžiuosius Grįžulo Ratus, ryškiai spingsinčius paskutinėmis tamsos valandomis. Ir jau žinai, kad nebegali miegoti – ši naktis skirta kitkam. Ji yra skirta kelionei…

Tokią šios vasaros naktį pažiūrėjau Leonard Shlain paskaitą, paremtą jo knyga „The Alphabet Versus The Goddess. The Conflict Between Word And Image“ (paskaitą galima rasti čia -> http://leonardshlain.com/blog/?page_id=148#2). Ir buvau šio autoriaus idėjų nublokšta. Ir laiminga. Tai pažinimo teikiamas džiaugsmas. Noriu papasakoti apie L. Shlain ir jo idėjas. Galbūt susidomėsite jo paskaitomis, esančiomis internete. Nes neperteiksiu, neaprėpsiu visko, ką šis žmogus papasakojo.

Leonard Shlain

L. Shlain buvo žymus chirurgas. Jis turėjo ilgametę praktinę patirtį medicinoje (be viso kito ir operuojant galvos smegenis), bet buvo ne mažiau smalsus kitose srityse – mene, istorijoje, psichiatrijoje, antropologijoje, fizikoje. Ir turėjo vieną talentą – gebėjimą „to connect the dots“. Tuos taškus jis jungė tarp įvairių disciplinų ir priėjo nuostabių įžvalgų. Pradėjęs rašyti knygas, jis buvo įvertintas menininkų, mokslininkų, filosofų ir antropologų. Skaitė paskaitas tokiose vietose  (paminint tik kelias, bet charakteringas) kaip MoMA ir CERN.

Paskaitoje „The Alphabet Vs The Goddess“ L. Shlain nagrinėja žmogaus smegenų dešiniojo ir kairiojo pusrutulių skirtumų įtaką istorijos posūkiams. Tai labai įdomios idėjos apie tai, kaip žmonės išrado tam tikrus dalykus, stimuliavusius vieną arba kitą smegenų pusrutulį, ir kaip šis skirtingų smegenų pusrutulių įtakos dominavimas skirtingais laikotarpiais nulėmė žmonijos kelią. Ir vis dar lemia šiandien.

Mercedes Benz reklama

Ilgametę patirtį turintį chirurgą nepaliaujamai stebino mūsų smegenų dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių funkcijų skirtumai. Tik žmonių smegenų pusrutuliai yra tokie skirtingi kuriamu suvokimu. Kairysis smegenų pusrutulis siejamas su sveiku protu, logika, linijiniu, kritišku, skaidančiu į detales ir tas detales analizuojančiu mąstymu. Paprastai šiomis charakteristikomis apibūdinamas vyriškas mąstymas. L. Shlain apibendrina: kairysis pusrutulis – tai „one thing at a time brain“. Dėka šio pusrutulio mes patiriame laiką. Taip pat kairysis pusrutulis dirba, kai mes skaitome tekstą, ir padeda tekstą suvokti.

Mercedes Benz reklama

Tuo tarpu kitas – dešinysis – pusrutulis siejamas su intuicija, emocijomis, spontaniškumu, naujų ryšių tarp elementų atradimu, vaizdiniu, holistiniu, apjungiančiu mąstymu. Paprastai šios charakteristikos priskiriamos moteriškam mąstymui. L. Shlain apibendrina: dešinysis pusrutulis – „all at once brain“. Dešinysis pusrutulis veikia, kai mes žvelgiame į paveikslą, ir padeda jį suvokti. Šis pusrutulis mums padeda suvokti erdvę. Abu pusrutuliai veikia mūsų mąstymą, nepriklausomai nuo lyties. Abu mums būtini, kad galėtume funkcionuoti visuomenėje. Galime stebėti pusrutulių dominavimo santykį konkrečioje asmenybėje, taip pat savyje. Turbūt visi esame sutikę arba esame girdėję apie itin kritiškai ir analitiškai mąstančias moteris ir labai intuityvius vyrus.  

Kinijoje gyvenanti Mosuo gentis ir dabar vadovaujasi matriarchato principais.

Žmonijos istorijoje buvo laikotarpis, kai mūsų planetos kultūrose, galima sakyti, absoliučiai vyravo Deivės, Motinos-Gamtos kultas. Moterys šiose visuomenėse buvo ypatingai gerbiamos ir užėmė aukščiausias bei svarbiausias pareigas. Moterys buvo šventikės, jos atlikinėjo ritualus, jos vadovavo. Dabartiniais moksliniais duomenimis matriarchato laikotarpis truko apytiksliai 35 tūkstančius metų (palyginkime šį laikotarpį su keletu tūkstančių metų gyvuojančiomis patriarchalinėmis religijomis!). Tačiau pokytis įvyko – Deivės religijos išnyko. Kažkas istorijos eigoje nutiko, kas nuvilnijo per kultūras ir nuvertė Deivę nuo garbinimo pakylos. Deivės religiją pakeitė Dievo religija. Trys didžiosios religijos – Judaizmas, Krikščionybė ir Islamas – visiškai paneigė Deivės egzistavimą ir smarkiai sumenkino moteris, jų vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Kodėl? Kas taip radikaliai pasikeitė žmogaus sąmonėje?

Laussel Venera. Gravetės kultūra, vėlyvasis Paleolitas.

L. Shlain įžvelgė kitą galimą paaiškinimą negu Marija Gimbutienė, kuri taip pat minima šioje paskaitoje. L. Shlain pokyčių priežastimi nurodo rašto – abėcėlės – sukūrimą ir linijinio, vyriškojo mąstymo įsigalėjimą. Rašytinė tradicija, paremta kairiojo smegenų pusrutulio ypatybėmis, pakeitė žodinę tradiciją, kuri paremta dešiniojo smegenų pusrutulio ypatybėmis. Abėcėlė pakeitė paveikslą. Pasaulis nustojo būti suvokiamas holistiškai, gamta nustojo būti motina, moterys nustojo būti lygiavertės vyrams, o jų charakteringos savybės geriausiu atveju prilygo tik daugiau ar mažiau žavioms silpnybėms. Įsigalėjo gan šalta logika, kartais žiauri, absurdiška, ir linijinis mąstymas.

Situacija ėmė keistis XIX-XX a., kai Vakarų kultūroje moterys ėmė vėl grįžti į dienos šviesą, išsikovodamos savo teises. Vėl įvyko (vyksta) fundamentalus pokytis. Žmonių kova dėl lygių teisių, rasizmo nykimas, feminizmo iškilimas. Šie procesai vis dar vyksta, bet aš tikiu, kad teigiama linkme… Kas nutiko šįkart? L. Shlain nuomone, įvykis, pasukęs istorijos vagą Vakarų kultūroje ir grąžinęs moterims jų saviraiškos galimybes ir teises, buvo fotografijos, o vėliau ir videokameros bei televizijos išradimai. Visi šie išradimai yra susiję su dešiniojo smegenų pusrutulio veikla, o įvykių chronologiniai sutapimai tiesiog stulbinantys! 

Feministės "Guerrilla Girls" kovoja už lygias moterų menininkių teises meno pasaulyje.

L. Shlain buvo diagnozuotas smegenų vėžys. Vėžys buvo apėmęs kairįjį smegenų pusrutulį. L. Shlain analizavo save ir atkreipė dėmesį, kad susirgęs ypatingai ryškiai ėmė pastebėti šablonus – „patterns“, kas yra dešiniojo smegenų pusrutulio veiklos dominavimo pasekmė.

Jill Bolte Taylor

Ted Talks puslapyje yra nuostabi Jill Bolte Taylor, smegenų tyrinėtojos, kalba „Stroke of Insight“ apie tai, ką ji patyrė įvykus kairiojo smegenų pusrutulio veiklos sutrikimui – trūkus kraujagyslei. Ką reiškia nebegebėti mąstyti linijiniu būdu, kokios patirtys apima dirbant tik dešiniajam smegenų pusrutuliui? J. B. Taylor savo patyrimus apibūdina  gana tiksliai, nes netrumpą laiko tarpą buvo sąmoninga. Pvz. tam, kad surinktų telefono numerį ir išsikviestų pagalbą, J. B. Taylor teko nuo vizitinės kortelės skaičius pagal formą lyginti su telefone esančiais skaičiais, t. y. reikėjo rasti figūrų atitikmenis. Ji nebesuvokė skaičių kaip skaičių, bet suvokė formas ir gebėjo atpažinti vienodas formas. O pačią būseną kaip jausmą prilygino Nirvanai, „aš“ ribų išnykimui ir giliam Vienovės pojūčiui. Nuoroda į šią TED kalbą ->

 http://www.ted.com/talks/lang/eng/jill_bolte_taylor_s_powerful_stroke_of_insight.html

Kairysis smegenų pusrutulis valdo laiko ir atskirto „aš“ pojūtį, dešinysis atsakingas už erdvės suvokimą ir gebėjimą jausti Visumą, save begalinį.

Paskutinė L. Shlain knyga, rašyta jau sergant ir šiuo metu dar neišleista, vadinasi „Leonardo‘s Brain“ ir nagrinėja Leonardo da Vinci genijų. Viename interviu L. Shlain pasiūlė įsivaizduoti, kad Nobelio premija teikiama tik dviejose srityse – meno ir mokslo, t. y. skirtingų smegenų pusrutulių veiklos sferose. Kokiam žmogui iš bet kurio istorijos laikotarpio, iš bet kokio planetos kampelio galėtum skirti abi premijas? Galbūt yra keletas variantų, bet jeigu reiktų išrinkti tik vieną, didžiai nusipelniusį ir menui, ir mokslui žmogų, ką pasirinktum? L. Shlain atsakymas – L. da Vinci. Kokia tai buvo asmenybė? L. da Vinci buvo nesantuokinis vaikas, gėjus, vegetaras (paklaustas kodėl, atsakė, kad nenori žaloti jokių gyvūnų), kairiarankis (nors galėjo vienodai naudotis abiejomis rankomis). Jis turėjo tiems laikas labai platų, globalų mąstymą. L. da Vinci  buvo ypatingos dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių dermės pavyzdys – daugiadisciplininis genijus ir moderniai mąstanti jautri asmenybė.

Nustatyta, kad internetas stimuliuoja abu smegenų pusrutulius lygiaverčiai… Kaip tai keis žmonijos istoriją? Labai norisi tikėti, kad internetas prisidės prie pozityvios evoliucijos ir pusiausvyros suradimo!

Pablo Picasso "Le Guitariste" (1910)

Grįžtant prie taškų jungimo, noriu paminėti dvi paskutines iš visų keturių L. Shlain knygų. Pirmoji jų, ir tikrai pati pirmoji parašyta L. Shlain knyga, – „Art & Physics. Parallel Visions in Space, Time & Light”. Paskaitą galima rasti čia -> http://leonardshlain.com/blog/?page_id=148. Jeigu tau reiktų savo mažametei dukrelei, su kuria vaikštai po modernaus meno muziejų, paaiškinti, kodėl vienas ar kitas paveikslas yra vertingas, nors ji sako, kad pati galėtų tokį nupiešti? L. Shlain teko laužyti galvą dėl rimto atsakymo savo vaikui ir sau. Kodėl menas vienu istorijos momentu tapo nebesuprantamas dažnai ne tik vaikui, bet ir neretam suaugusiam, pakankamai išsilavinusiam žmogui? Kodėl fizika XX a. tapo tikru iššūkiu sveikam protui? Pradedant nuo reliatyvumo teorijos, baigiant Heizenbergo neapibrėžtumo principu. L. Shlain įžvalgos vėlgi tiesiog pribloškia. Jis vardina pavyzdžius, kai menininkai-vizionieriai pamatydavo pasaulį naujai – pasitelkdami erdvę/perspektyvą, šviesą/šešėlį ir laiką/abstrakcijas. Beveik tuo pat metu arba greitai po to fizikai-revoliucionieriai naujus būdus interpretuoti pasaulį pritaikydavo moksle.

Kazimir Malevich "Circle" (1915)

Antroji knyga – „Sex, Time and Power“. Dvi paskaitas, paremtas šia knyga ir pasakojančias apie lyčių fiziologiją, pastarosios kaitą evoliucijos eigoje ir reikšmę lyčių santykiams bei kultūrai, galima rasti čia -> http://leonardshlain.com/blog/?page_id=148#3. Šios kaip ir kitos paskaitos labai šmaikščios, moksliškai informatyvios ir… (lyg saldainių parduotuvė vaikui) jos yra didelis džiaugsmas suprasti pasaulį ir save trokštančiam žmogui.

Vieną rudens vakarą klausiau savęs –  kas yra kelionė? Kelionė yra nukeliauti iš taško A į tašką B. Kelionė yra nuostabos patirtis. Kelionė – beribiame pažinimo danguje sujungti taškus į spindinčius prasmės žvaigždynus.

Post Scriptum. L. Shlain atsakymas savo dukrai į klausimą „What is the meaning of life?“:

Live life to the fullest

Be compassionate to others less fortunate

Plant gardens

Keep an eye out for beauty

Appreciate sunsets

Strive to do your best

Be a good friend

Always be curious

Enjoy the people that love you

 

Yra kitas kelias

Ankstesniame įraše parašiau vieną mintį: „Pažeidžiamumas yra didžiausia stiprybė“. Pripažįstu, kad, pirmą kartą girdint, tai geriausiu atveju gali nuskambėti kaip paradoksas, blogiausiu – kaip nesąmonė. Todėl noriu apie tai parašyti daugiau. 

Kad pažeidžiamumas ir jautrumas turi didelę pozityvią jėgą, galima pajusti intuityviai. Kai kas tai suvokė dvasinio nubudimo metu. Noriu apie tai papasakoti, remdamasi Hiustono universiteto (tiksliau  – The University of Houston Graduate College of Social Work) profesorės Brene Brown atlikto tyrimo išvadomis. Šios mokslininkės tyrimų temos – pažeidžiamumas, drąsa, autentiškumas, gėda. Kaip tokius dalykus tyrinėti? B. Brown tyrinėja žmonių istorijas.

Ilgą laiką B. Brown kaip akademikės credo buvo: ko negali išmatuoti, tas neegzistuoja. Nes ji mėgo tvarką. Sutvarkyti, išsiaiškinti ji norėjo ir sudėtingas sąvokas. Vienas tyrimas pakeitė jos pasaulėjautą ir pasaulėvoką.

B. Brown pradėjo tyrinėti ryšio (connection) sąvoką. Po dešimtmetį trukusio socialinio darbo ji suprato, kad svarbiausias dalykas, kurio reikia žmogui, patyrusiam bet ką, – jausti ryšį su aplinka, su kitais žmonėmis. Tačiau kaip žmonės suvokia ryšį, ką jie sudeda į šią sąvoką? Jau tyrimo pradžioje B. Brown buvo apstulbinta. Kalbantis su žmonėmis, ji atrado, kad žmonių paklausus apie meilę, jie papasakoja apie savo sudaužytą širdį, paklausus apie ryšį, jie papasakoja apie neužmegztus arba nutrūkusius santykius.

B. Brown suvokė, kad ryšio nebuvimo ar nutrūkimo baimė ir yra gėda. Pavyzdžiui, ar manyje yra kas nors, ką pamatę ar sužinoję žmonės nutrauks su manimi santykius? Ar aš esu vertas turėti santykius su žmonėmis būdamas toks, koks esu? Tai universalūs klausimai. Gėdą, dėl to, kokie yra, kokių savybių ar minčių turi, jaučia daugiau arba mažiau visi. B. Brown manymu, tie, kas niekada nejaučia gėdos, neturi gebėjimų sukurti ir palaikyti žmogiškuosius ryšius ir jausti empatiją. Niekas nenori apie gėdą kalbėti. Ir kuo mažiau nori apie ją kalbėti, tuo daugiau gėdos turi savyje.

Gėda paremta tuo, kad jaučiamės nepakankami – nepakankamai geri, protingi, gražūs, mylimi, įvertinti. Tam, kad užmegztume ryšį, turime tapti matomi. Ir kuo gilesnį ryšį norime užmegzti, tuo labiau turime atsiverti. Tokie, kokie esame. Tai reiškia atsiverti gėdai. Tapti pažeidžiamais. B. Brown suvokė, kad svarbu suprasti, kaip „veikia“ pažeidžiamumas (vulnerability). Būti pažeidžiamu iš pirmo žvilgsnio atrodo kažkas blogo, bet ar tikrai?

B. Brown tyrimas užtruko. Jis išsitęsė iki šešerių metų, tūkstančių interviu, daugybės istorijų, netgi žmonių atsiųstų savų dienoraščių ištraukų. B. Brown atrado dviejų tipų žmones. Tuos, kurie jaučiasi esantys vertingi, ir tuos, kurie kovoja, stengiasi dėl to, kad jaustųsi vertingi. Žmonės, kurie jaučiasi vertingi, jaučia meilę ir ryšį, nes tiki, kad yra verti meilės ir ryšio. B. Brown tai pasirodė keista ir įdomu. Ji pasirinko tyrinėti tik tų žmonių, kurie turėjo savo vertingumo pojūtį, istorijas. Ką visi šie žmonės turėjo bendro? Štai ką:

Drąsą (courage)

Atjautą (compassion)

Ryšio (connection) pojūtį

Pažeidžiamumą (vulnerability)

Pirminė anglų k. žodžio drąsa „courage“, kilusio iš lotynų kalbos („širdis“ lotyniškai „cor“), reikšmė – iš širdies  papasakoti savo istoriją apie tai, kas esi. Šie žmonės, kuriuos pasirinko tyrinėti B. Brown, turėjo drąsos būti netobuli. Taip pat šie žmonės pasižymėjo gebėjimu atjausti – būti gerais sau ir kitiems. Šie žmonės neslėpė nuo kitų ir savęs savo autentiškumo, todėl gebėjo užmegzti ryšį. Jie buvo susitaikę su tuo, kas jie yra dabar, o ne nuolat galvojo apie tai, kuo turėtų ar norėtų būti ateityje.

Ir… jie neatstūmė, bet priėmė savo pažeidžiamumą. Jie tikėjo, kad tai, kas daro juos pažeidžiamais, daro juos gražiais. Jie nesakė, kad pažeidžiamumas yra patogus. Bet taip pat nesakė, kad jis yra kankinantis. Jie sakė, kad pažeidžiamumas yra būtinas. Šie žmonės darė dalykus, dėl kurių negalėjo turėti garantijų, kad viskas bus gerai. Jie išsakė savo meilę, kai ši galėjo būti vienpusė ir nepriimta. Jie rinkosi investuoti į santykius, kurių baigties nežinojo. Šie žmonės tikėjo, kad tai fundamentalu. Nors B. Brown tuo metu manė, kad tai išdavystė. Juk būti tyrėju, atlikti tyrimus – tai kontroliuoti ir nuspėti. O jos tyrimų dalyviai – žmonės, kurie išsiskyrė savo vertės pojūčiu, – jai sakė, kad gyvenime reikia apkabinti savo pažeidžiamumą ir liautis kontroliuoti bei manyti, kad gali būti tikras dėl savo spėjimų.

B. Brown priėjo aklavietę (jos psichoterapeutės manymu – dvasinį nubudimą). Ši kova su pažeidžiamumo vertės pripažinimu B. Brown truko dar metus. Ji tiesiog nebuvo iš tų žmonių, kurie pažeidžiamumą lengvai prisijaukina. Tačiau kovą su pažeidžiamumu ji pralaimėjo ir laimėjo savo gyvenimą.

Tada B. Brown grįžo prie tyrimo, kurį norėjo užbaigti ir padaryti išvadas. Ji norėjo atsakyti į klausimą, kodėl mes taip bijome būti pažeidžiami, kodėl nematome to kaip vertybės, kuri mums padėtų atsiverti gyvenimui, jo galimybėms. Ir ji atrado, kad mes užspaudžiame, paslepiame nuo savęs pačių savo silpnąsias vietas kaip bet kurią kitą nemalonią emociją – baimę, gėdą, nusivylimą. Tačiau turbūt kiekvienas, kas bandė savyje kažką užgniaužti, pajuto, kaip kartu sumažėja gyvybingumas, džiaugsmas, dėkingumas ir laimė. Kad ir kiek bandytume savyje kažką nuslopinti, tai tik didins pažeidžiamumo ir nesaugumo pojūtį…

Bet yra kitas kelias, pasak B. Brown. Būti matomais. Giliai matomais. Matomais tiek, kad būtume pažeidžiami. Mylėti iš visos savo širdies, net kai nėra jokių garantijų. Jausti dėkingumą tomis akimirkomis, kai yra iš tikrųjų baisu, kai iš tikrųjų neaišku, kai iš tikrųjų rizikuojame būti nesuprasti. Pasakyti sau – aš esu pažeidžiamas, nes esu gyvas! Ir iš tikrųjų gyvas, kai iš tikrųjų pažeidžiamas. Tikėti, kad esame pakankami. Šią akimirką užtenka to, kas esame. Kad galėtume save mylėti ir būti sau geri. Kad galėtume mylėti kitą ir būti geri kitam. Neapsimesti nepažeidžiamais. Taip pat tobulais ar viską žinančiais. Geriau būti atvirais gyvenimui ir sau.

Taip, yra kitas kelias. Ne tas, kuriame nesakai, nematai, negirdi svarbių dalykų (kaip kad Vakaruose dažnai interpretuojamos trys išmintingosios japonų beždžionėlės Mizaru, Kikazaru, Iwazaru). Bet tas, kuriame renkiesi sakyti, matyti ir girdėti save. Atsiverti mūsų būties paradoksams. Būties, kurioje tu turi mylėti šią akimirką viską būtent taip, kaip yra. O kitą akimirką – pranokti save. Suvokti pažeidžiamumo grožį ir stiprybę. Nes pro tą vietą, kurią atidarai savuosiuose šarvuose, išteka ir suteka meilė.

Mano kūnas – Žemė

Eve Ensler vaikystėje patyrė savo tėvo fizinę ir seksualinę prievartą. 1996 m. ji parašė savo garsiąją pjesę „Vaginos monologai“. 1998 m. ji įkūrė tarptautinį aktyvistų judėjimą „V-day“, siekiantį sustabdyti smurtą prieš mergaites ir moteris. Šis judėjimas moko, kuria, stato, šviečia, palaiko. Mergaites ir moteris. Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kenijoje, Haityje, Irake, Afganistane ir kitur. E. Ensler ir jos pasisakymai (knygų man, deja, neteko skaityti) padrąsina kiekvieną iš mūsų. Ši moteris laiko už rankos mergaitę mumyse.

Mergaitė mumyse, tiek moteryse, tiek ir vyruose, pasak E. Ensler, yra atjauta, empatija, aistra per se, pažeidžiamumas, atvirumas, intensyvumas, asociacijos, ryšiai, intuityvumas. Ir tai tokios gražios žmogiškosios savybės! Jos tokios gyvos. Ir dauguma iš jų nuvertinamos patriarchalinėje visuomenėje. Nors būtent be atjautos išmintis negalima. Pažeidžiamumas yra didžiausia stiprybė. Emocijos savyje turi neatsiejamą logiką, vedančią į radikalų, būtiną, gelbėjantį veiksmą. Tai vis E. Ensler mintys, mano atpasakotos. Tai mintys, kurias taip svarbu skleisti ir įsisąmoninti šiuolaikiniame pasaulyje, į kurį vėl pamažu po tūkstantmečių priespaudos sugrįžta moterys…

Ko žmonės vieni kitus ilgai mokė, tai paniekinti ir nuslopinti mergaitiškas savybes. Būti berniuku – tai šiukštu nebūti mergaite. Būti vyru – tai nebūti mergaite. Būti moterimi – tai nebūti mergaite. Būti stipriu – tai nebūti mergaite. Būti lyderiu – tai nebūti mergaite. E. Ensler manymu, mergaitė yra kažkas tokio galingo, kad teko visą pasaulį ištreniruoti ja nebūti!

Didelis perversmas E. Ensler pasaulėjautoje įvyko, aplankius Kongo Demokratinę Respubliką ir susitikus su daugybe moterų ir mergaičių, nukentėjusių nuo šalyje vykstančių karų. Nukentėjusių nuo karo prieš moteris. Sistemingo moterų prievartavimo, kankinimo ir žudymo nesuvokiamais mastais ir priemonėmis. Pavyzdžiui, ekonominiais tikslais. E. Ensler, išklausiusią savo gyvenime daug baisių moterų pasakojimų, ten išgirsti pasakojimai visiškai sutriuškino. Tas sutriuškinimas buvo didysis persilaužimas jos sieloje – „mergaitės ląstelės“ atsivėrimas. Tai paskatino E. Ensler tapti dar drąsesne. Ištisų metų, kai negalėjo užmigti, galėjo tik verkti, kaina. Bet nuo tų baisų istorijų, svarbiausia – nuo tų moterų ir mergaičių, ji niekada nebenusisuko ir tapo jų balsu.

E. Ensler ragina mylėti mergaitę savyje, vertinti emocijas ir jautrumą, visa, kas būdinga mergaitėms. „Tai – ateitis“, – sako E. Ensler. Nepaisant visų kančių ir žiaurumų, kuriuos patyrė pati ir kitos moterys bei mergaitės visame pasaulyje, E. Ensler pasakoja ne skriaudos, bet didžiulės narsos, gerumo ir žmogiškumo istorijas. Mergaitės turi nepaprastą atjautos ir transformacijos galią.

E. Ensler labai gražiai ir šiltai kalba apie vyrus. Kulkos yra jų ašaros nuo to laiko, kai jiems uždraudė verkti. Kai jiems uždraudė būti jautriais ir pažeidžiamais, jie dažnai tapo žiaurūs ir smurtaujantys. Vyrus ši santvarka privertė dėvėti kaukes – apsimesti žinančiais, kai jie nežino, apsimesti stipriais, kai jie tokiais nesijaučia. Šis mergaitės užslopinimas labai skaudžiai atsisuko prieš juos pačius ir apsunkino jų gyvenimą.

Atsisukime į mergaitę – emocingą būtybę mūsų viduje. Ji yra ne mažiau svarbus segmentas mūsų žmogiškume negu visi kiti. Atraskime šios mūsų dalies jėgą ir dovanas. Ir tada galbūt kai kas pasikeis mūsų pasaulyje.

Iš Eve Ensler knygos „I Am an Emotional Creature: the Secret Life of Girls Around the World“:

„I love being a girl. I can feel what you‘re feeling as you‘re feeling inside the feeling before. I am an emotional creature. Things do not come to me as intellectual theories or hard-pressed ideas. They pulse through my organs and legs and burn up my ears. Oh, I know when your girlfriend is really pissed off, even though she appears to give you what you want. I know when the storm is coming. I can feel the invisible stirrings in the air. I can tell you he won‘t call back. It‘s a vibe I share. I am an emotional creature. I love that I do not take things lightly. Everything is intense to me, the way I walk in the street, the way my momma wakes me up, the way it‘s unbearable when I lose, the way I hear bad news. I am an emotional creature. I am connected to everything and every one. I was born like that. Don‘t you say all negative, that it‘s only a teenage thing or it‘s only because I‘m a girl. These feelings make me better. They make me present. They make me ready. They make me strong. I am an emotional creature. There is a particular way of knowing. It‘s like the older women somehow forgot. I rejoice that it‘s still in my body. Oh, I know when the coconut is about to fall. I know we have pushed the Earth too far. I know my father isn‘t coming back, and that no one is prepared for the fire. I know that lipstick is more than show, and boys are super insecure, and so-called terrorists are made, not born. I know that one kiss could take away all my decision making ability. And you know what? Sometimes it should. This is not extreme. It‘s a girl thing, what we would all be if the big door inside us flew open. Don‘t tell me not to cry, to calm it down, not to be so extreme, to be reasonable. I am an emotional creature. It‘s how the Earth got made, how the wind continues to pollinate. You don‘t tell the Atlantic Ocean to behave. I am an emotional creature. Why would you want to shut me down or turn me off? I am your remaining memory. I can take you back. Nothing has been diluted. Nothing‘s leaked out. I love, hear me, I love that I can feel the feelings inside you, even if they stop my life, even if they break my heart, even if they take me off track, they make me responsible. I am an emotional, incondotional, devotional creature. And I love, hear me, I love love love being a girl.“

Po sunkių patirčių, tokių kaip seksualinė prievarta, nenuostabu, kad mergaitėse išsikeroja svetimumas savo kūnui. Nors taip įvyksta ir mergaitėms, kurios neturėjo tokių sunkių patirčių. Kažkas yra mūsų visuomenėje, mūsų kultūroje, kas vis dar verčia pačias moteris sudaiktinti savo kūną. 

Taip nutiko ir E. Ensler. Ji didžiąją gyvenimo dalį praleido jausdama savo kūną kaip „kitą“, t. y. atsietą nuo „aš“. E. Ensler save sukoncentravo į galvą lyg neturėtų kūno. Ir, nors ji tiek daug klausėsi kitų moterų apie jų kūnus, savąjį ignoravo. Galų gale ji ėmė žiūrėti į jį kaip į daiktą, kuris gali judėti greitai, gali nuveikti darbus. Kūnas kaip aparatas, kaip mašina, kuriuo galima naudotis ir iš kurio galima reikalauti kažką atlikti. Kartais iš savo kūno ji reikalavo daugiau negu jis galėjo duoti. Kai buvo pavargusi, gėrė daugiau espresso, jeigu bijojo, ėjo į gąsdinančias vietas ir darė gąsdinančius dalykus. Ji keitė savo kūną į norimas formas. Kartais ji buvo gera savo kūnui, bet tik kartais. Kai E. Ensler sukako keturiasdešimt, ji ėmė nekęsti savo kūno. Bet tai ji vadina progresu, nes jos kūnas bent jau egzistavo tiek, kad jo buvo galima nekęsti. Ir tada ji aplankė Kongo Demokratinę Respubliką… Ir tada ji susirgo vėžiu.

Staiga, ji vėl turėjo kūną. Kūną, kurį skenavo, badė adatom, iš kurio išiminėjo organus, kurį degino chemikalais. Vėžys susprogdino jos atsiskyrimo nuo kūno sieną. Ji suprato, kad krizė jos kūne yra krizė Žemėje. Tai buvo žiaurumo ir godumo vėžys. Tai buvo žmonių, kurie gyvena prie toksiškų gamyklų ir yra tokie neturtingi, kad negali išsikelti, vėžys. Tai vėžys anglies kasyklų darbininkų plaučiuose. Tai streso, kad tavo pasiekimai nepakankami, vėžys. Užgniaužtų traumų vėžys. Narvuose suspaustų vištų ir užterštų vandenų žuvų vėžys. Prievartaujamų moterų įsčių vėžys.

E. Ensler cituoja autorių Philip Shepherd: „If you are divided from your body, you are also divided from the body of the world, which then appears to be other than you or seperate from you, rather than the living continuum to which you belong.“

Tačiau susirgusi vėžiu E. Ensler susivienijo su savo kūnu. Ji pasakoja, kaip atsigula į žolę ir įtrina ja save. Myli purvą ant savo kojų ir pėdų. Ir kai lyja smarkus lietus, ji klykauja ir bėgioja ratais. Ji žino, kad viskas susiję. Randas, kuris eina per jos pilvą, yra Žemės drebėjimo metu atsivėrę plyšiai. Ir kai trečią iš šešių chemoterapijos dienų joje dega skausmo ugnis, tai ta pati ugnis, kuri dega pasaulio miškuose. Ir pūliniai, kurie augo aplink jos išoperuoto pilvo žaizdą, buvo tie patys teršalai pasaulio vandenynuose. Ir jos viduje buvo nafta užlieti pelikanai ir plaukiojančios negyvos žuvys. 

Kartu su ryšio tarp visko šiame pasaulyje suvokimu ateina didžiulė atsakomybė. Tu nebegali būti abejingas. Mūsų Žemė yra kankinama ir kankinasi kaip ir milijonai žmonių šiame pasaulyje. E. Ensler sako, kad yra receptas išlikti, išgyventi mums visiems ir Žemei. Jis yra panašus į tą, kuris padėjo jai pačiai gydyti savo ligą.

„It has to do with attention and recources that everybody deserves. It was advocating friends and a doting sister. It was wise doctors and advanced medicine and surgeons who knew what to do with their hands. It was underpaid and really loving nurses. It was magic healers and aromatic oils. It was people who came with spells and rituals. It was having a vision of the future and something to fight for, because I know this struggle isn‘t my own. It was a million prayers. It was a thousand hallelujahs and a million oms. It was a lot of anger, insane humor, a lot of attention, outrage. It was energy, love and joy. It was all these things. It was all these things in the water, in the world, in my body.“

Prievarta prieš moteris yra prievarta prieš Žemę. Moterų problemos yra fundamentalios mūsų planetai. Nesudaiktinkime moters kūno ir Žemės. Mylėkime mergaitę savyje ir mylėkime moteriškąją išmintį, kuri yra pakankamai stipri, kad išlaikytų atsukusi žvilgsnį į skaudžiausius dalykus, ir pakankamai aistringa, kad pajudintų kalnus, pakankamai jautri, kad išliktų gera. Tai padės mums ir mūsų planetai.

Šiame įraše  labai daug pačios E. Ensler minčių. Kai kur jų net nedėjau į kabutes. Jos persipina su manosiomis. Viskas susiję.

Kaip gyvūnai mums primena apie žmogiškumą (I)

Jonathan Safran Foer knygą „Eating Animals“ atradau aktorės Natalie Portman dėka. Interneto platybėse yra gražus jos straipsnelis apie šią knygą.

Natalie Portman taip pat yra sakiusi: „Eating Animals“ changed the way I choose what to eat. After I read it I gave it to everyone I love. The book reminded me that what we choose to eat defines not only our physicality, but also our humanity.“

Taip pat ir mūsų psichinę, dvasinę savijautą – pasakytų visi tie, kurie rimtai praktikuoja jogą.                                                     

Prie knygos grįšiu truputį vėliau, prieš tai trumpai papasakosiu, kaip pati susipažinau su vegetarizmu. Tai įvyko palyginus neseniai – prieš dvejus metus (nors atrodo, kad prieš ištisą gyvenimą). Šeimoje ir artimoje draugų aplinkoje seniai buvo ir vis dar yra vegetarų. Kartą vienas draugas padovanojo filmą „Meet your Meat“, kurį pažiūrėjęs pats tapo vegetaru. Filmo nesugebėjau pabaigti žiūrėti – jis buvo labai baisus. Bet pati vegetare vis dar netapau ir apie tai, galima sakyti,  negalvojau…

Vieną dieną jogos, kurią prieš dvejus metus lankiau, mokytoja pasakė tiesiai šviesiai – niekad nebūsi dvasiškai ramus, jei valgysi mėsą (taip pat žuvį ir pagal jogos mitybą dar kai kuriuos kitus produktus). Mane šie žodžiai gan smarkiai pribloškė. Mėsos nevalgymas gali būti ne gyvūnų, bet savęs gailėjimo ir atjautimo pasekme. Tai buvo man nauja informacija. Kadangi gerbiu savo sritį išmanančius ir ilgą kelią nuėjusius žmones, ši idėja įstrigo giliai. Apsisprendžiau – du mėnesius, kuriuos truks įvadas į jogą, mėsos ir žuvies atsisakysiu. Kad tai, ką darau, būtų tikra. Tiesiog pabandymui. Bet pasibaigus tiems dviems mėnesiams, taip daugiau ir nebegrįžau prie mėsos ir žuvies. Dabar į mėsos ir žuvies produktus žiūriu kaip į nevalgomus, nes kartą mačiau knygutėje grybų suskirstymą – valgomi, nuodingi ir nevalgomi. Ruošiamų patiekalų kvapai negundo ir apetito nekelia. Visiškai lengvai, natūraliai ir, pašiepiant save, dėl savanaudiškų paskatų aš tapau vegetare.

Vis dar turiu problemą – kaip kitiems paaiškinti, kodėl nevalgau mėsos ir žuvies. Visada jaučiuosi nejaukiai paklausta kodėl. Turbūt dėl to, kad nujaučiu tūkstančius argumentų skeptiškumui ir nepritarimui. Turbūt todėl, kad pati neturiu konkrečių suformuluotų, paruoštų atsakymų. Ir jų kažkodėl neruošiu, nors tikrai nejauku atsisakyti patiekalų svečiuose, nuostabos ar ir visiško nesupratimo strėlėms smingant į tave. Mano močiutė pasistengia kaskart mano vegetarizmą užmiršti ir nustemba kiekvieno aplankymo metu iš naujo ir smarkiai. Ji to negali suvokti ir gąsdina ligomis. Suprantu savo močiutę… Vis dėlto žmonėms, kurie visą gyvenimą nugyveno vienaip, vienu sakiniu nepasakysiu, kodėl renkuosi gyventi kitaip. Prisimenu, man niekad nereikėjo konkrečių paaiškinimų iš kitų žmonių dėl jų vegetariško gyvenimo būdo. Kai žmogus pasakydavo esąs vegetaras, jaučiau instinktyviai jo pasirinkimo priežastis ir gerbiau tokius žmones. Turbūt pati nesąmoningai renkuosi tokią poziciją – tie, kas supras, supras be žodžių.

Ir štai beveik po dviejų metų skaitau J. S. Foer knygą. Labai džiaugiuosi, kad ji mano rankose. Neabejoju, ji man padės giliau suvokti vegetarizmo reikšmę ir svarbą. Atskleis daugiau atsakymų į klausimą „kodėl?“.

Ši knyga įtraukia nuo pat pirmo puslapio, nes yra parašyta šmaikščiai ir vaizdingai, joje gausu didelių ir mažų humoristinių, skaudžių ir dilemiškų visiems pažįstamų gyvenimiškų situacijų. Kartu tai labai išmintinga knyga. Joje keliami filosofiniai klausimai ir pateikiami jautrūs atsakymai. Tai labai turtinga knyga. Turtinga ne tik faktais ir tyrimais, ji turtinga žmogiškumu.

Noriu apie ją papasakoti daugiau…

J. S. Foer pakeitė tėvystė. Belaukdamas pirmojo savo vaikelio gimimo, jis savyje pajautė stiprius impulsus vėl iš naujo iškelti klausimus apie kasdienius pasirinkimus. Šįkart ne dėl savęs, o dėl savo į šį keistą, paradoksalų pasaulį ateinančio vaiko. Jis galvojo apie visus tuos klausimus, į kuriuos turės atsakyti savo vaikui, ir apie tai, ko jis šį naują žmogų nori išmokyti apie pasaulį. Kodėl knyga apie gyvūnų valgymą, kodėl maistas atrodo toks svarbus? Nes maistas atskleidžia mūsų istoriją ir vertybes. Būdamas žydas J. S. Foer akcentuoja dvi funkcijas, kurias atlieka maistas pagal žydų tradicijas: maistas puoselėja ir maistas padeda prisiminti. Jis pasakoja savo močiutės, iškentėjusios karą, slapstymąsi, tragišką maisto trūkumą, istoriją. Kai vienoje slaptavietėje jai, išbadėjusiai, silpnai ir nežinančiai, kada kitą kartą jai bus ištiesta pagalbos ranka ir ar pavyks išgyventi iki kito ryto, buvo pasiūlyta mėsa, ji jos atsisakė:

„- I didn‘t eat it.

– You didn‘t eat it?

– It was pork. I wouldn‘t eat pork.

– Why?

– What do you mean why?

– What, because it wasn‘t kosher?

– Of course.

– But not even to save your life?

– If nothing matters, there‘s nothing to save.“

Knyga nebuvo pirminis J. S. Foer sumanymas. Pirminis sumanymas buvo išsiaiškinti, kas yra mėsa. Kuo konkrečiau, kiek įmanoma. Iš kur ji atkeliauja? Kaip ji pagaminama? Kaip elgiamasi su gyvūnais? Ir kiek tai turi mums rūpėti? Kokios yra ekonominės, socialinės, aplinkosauginės gyvūnų valgymo pasekmės? J. S. Foer-būsimo tėčio kelionė jam parodė tai, ko jis kaip pilietis negalėjo ignoruoti, o kaip rašytojas negalėjo pasilikti tik sau.

Knygos pagrindas – didžiulis kiekis tyrimų, surinktos informacijos, kuo konservatyvesnės ir patikimesnės statistikos, dviejų nusamdytų nepriklausomų faktų tikrintojų analizės. Tačiau J. S. Foer pripažįsta esminį dalyką, kad faktai ir skaičiai yra svarbūs, bet vien jų neužtenka. Ką mums reiškia preciziškai išmatuotas vištos atsakas į skausmą? Ar jis mums svarbus? Bet įvilk faktus į istoriją, atjautos arba dominavimo, į istoriją apie pasaulį, kuriame gyvename, istoriją apie tai, kas mes esame ir kas norime būti, tada bus galima prasmingai kalbėti apie gyvūnų valgymą.

„Putting aside, for a moment, the more than ten billion land animals slaughtered for food every year in America, and putting aside the environment, and workers, and such directly related issues as world hunger, flu epidemics, and biodiversity, there is also a question of how we think of ourselves and one another. We are not only the tellers of our stories, we are the stories themselves.“

Bus daugiau…