Medis ir Upė

Laukinis

photo-103

Svajonėse,

laukinis

gimsta –

pro taisykles, baimes,

sienas kiaurai,

– vėjas –

kas, kad nerealu,

tai viskas, kas tau tikra.

– mažame akmenėlyje

Reklama

Visatos artume

GEDSC DIGITAL CAMERA

Kurioje pusėje Visata giliausia?

Ko negali pasiekti širdies erdvės?

Tarp baltų begalybių

1009752_10200892909298301_1948406845_n

Tarp baltų begalybių

mintis apie džiaugsmą,

jausmas apie tave.

kažkas Neringos muzikoje

photo-101

ten kur liko mūsų žingsniai niekada nebus niekur

nežinojimų ir žinojimų akordai skamba klausantiems

klausiantiems alkstantiems atsakymo kad

horizontų daugiau nebėra ir drįstantiems atkeliauti

bet kažkas užgauna stygą žinau ir nutyla į pauzę žinai

nenutrūkstant erdviam apsikabinimui vėjo ir kopos

ten kur liko mūsų žingsniai noks žemuogės ir vėjas

neš ilgesį skrydžio visų birželių kvapai sklaidys praeitį

rojum virs saulėtos pamiškės bent vienas drugelis

plasnos tiesiai į jūrą kodėl

iš naujo gimsime nuostaboje ar smilgų pavėsyje

vis tiek amžinai laužysime vieną taisyklę vieną

netikėjimą nuplaus sugrįžtančios bangos ir

užlies žmones prisiglausiančius visam laikui

Neringos muzikoje juk visas laikas jau čia jauti

ir čia kažkas tokio stebuklingo netemsta

Neduok pavadinimo šiai trumpai nakčiai

photo-86

“The bad news is you are falling through the air,

nothing to hang on to, no parachute.

The good news is

there is no

ground.”

 Chögyam Trungpa

Ežeras,

laužas ir vakaras,

iš tolių nuojautos srūva

iš lūpų į lūpas, liesdamos sielos

odą, indėnų vaivorykštė apgaubia lietų,

afrikiečių būgnelis išbudina miegą, žemė

prie dangaus glaudžiasi, tu dainuoji seniausią

pasaulio mantrą ir ji nesudega, nors šoka su ugnimi,

vis temstant ir auštant, nepaklysta lašėjimas nuo pirštų,

glostant būtį, lipame valtin plaukti į šiltos mandalos centrą, tyvuliuoja

akys ir rankos, šypsenos, saulėlydis jau susituokė su saulėtekiu, gaivu, bet

*

štai aštriais žodžių irklais, griežtais tiesų mostais, įsikimbame į pavadinimą

tikslo lyg į vienintelį būdą artėti, pažinti, išlikti, kol pagauna srovė

skirtingų upių, į skaudėjimus užsimerkę panyram, sugrįžtam į

atokius užutekius, į du žmones, ar rasi mane

priešų pusėje, ar

visada savo

delne?

Maži saulėti atsakymai

What are you doing, Earth, in heaven?

Tell me, what are you doing, Silent Earth?

(Giuseppe Ungaretti)

photo-64

Gelmių vėjai pučia į artimą glėbį

ir, mano nuostabai,

didžiulis atvirumas sutelpa pasaulyje.

photo-75

Ėjimas per nesuskaičiuojamas spalvotas smilteles

griuvimų ir atsistojimų keliu

klajūną atveda prie didelio vandens,

kur reikia sustoti, nes galioję dėsniai liaujasi,

žinomos tiesos nusirengiamos.

photo-78

Žvėrys gyvena po oda,

miškas auga kitoje akių pusėje,

jei ateisi, pasiimk ir baimę, ir drąsą.

photo-71

Toks švelnus ir išmintingas,

apkabina nebijodamas slaptų ketinimų,

baltais kaštonų žiburiais rodo kelią,

neatsitraukdamas, neužstodamas nieko,

antros vasaros nakties dangus.

photo-70

Jei lūpas kandžioja abejonės,

jei ausys girdi tik prieštaravimus,

atleisti sau

ir neleisti sau

neleisti sau

būti gyvam.

photo-67

Dabar nesvarbu, kas laimės tuštybių karą aname krante,

šiapus akys pilnos jūros, kuroje net bangos nelūžta.

photo-68

Nesislepiama nuo pirmosios vasaros liūties,

pilančios į įkaitusį kraują.

Delnų laivais į plaukų sroves.

photo-76

Maži saulėti atsakymai prasiskverbia į dugną.

Žinojimas brenda į skaidrumą nusiplauti žodžius.

photo-73

Vartai

photo-54

Eiklus žirgas nekantrauja, trypia ir šniokščia.

Bet raiteliui kyla klausimai apie tai,

kas maža, kas didu – gėlių pieva, bitė, ežeras ar ašara.

Stiprybėje suskausta slaptas silpnumas, silpnume –

pasaulio sąlyga. Viso, kas tobula, įtrūkimai,

pro kuriuos kvėpuoja gyvenimas. Supynės tarp šarvų ir nuogumo

išsviedžia klausimą dangui, kaip reikės nesurambėti, bet užgyti.

Žodyje radus netikslumą ir gausą, poeziją,

kaip nesumeluoti, netriukšmauti, nesujudinti kaitros

po tokiom tirštom pavasario aukštybėm.

Priešaky klaidų gausa ir būtinybė,

akivaizdus grožis upės vingių. Visi posūkių peizažai

neišmainomi, net jeigu kamščiatraukiu per širdį

kaip toje dainoje. O šioje pradžioje

šūksnis ir ryžtas.

Štai vartai, už jų vartai, už jų –

vartai.

Ir dulkių debesis.

mano/saulė/paukštis

photo-36

tyliai šviečia saulė

garsus mano žiūrėjimas į tave

svaigus šis žydėjimas kūno

ar galėčiau atsiremti į

jautrumo kamieną

photo-37

raudonas kraujas

pulsuojantys raumenys

bet mano vėliavoje

saulė ir medis

paukštis dainuoja

photo-38

lyg baltas debesis išsisklaidai

akims

lieki žarija aistrai

ir siūlų pilnas labirintas

ir gilus lizdas giedrumai

photo-40

didžiausias turtas bundančioms kojoms

rasota žolė

tada kuriu vien džiaugsmą

obelėlė vien žydi

photo-41

ateik

šlama vienas

mažiausias

lapelis

ateik

photo-48

eilėraštis nr. 1

blizga

eilėraštis nr. 2

ošia

photo-43

tie žodžiai įstūmė į kalėjimą

beliko pasilikti

arba

atsukti veidą atokaitai

pajausti kūną

kraunantį žiedus

patirti kaip lyja

vardan augimo

kaip pučia vėjas

gyvame pasaulyje

photo-44

tarp tavo laiško eilučių

šiltos kopos kviečia paliesti

už raidžių

žalios pušys šaukia skristi

už kablelių ir taškų

maži akmenėliai laukia kitos bangos

už popieriaus

kelias kuriuo einu

photo-45

per stiprūs

per šilti

vėjai pučia į nugarą

kad abejočiau

photo-46

akys krinta į svajonę

laikas ilgas

ir visas

photo-47

Kviečiu apsilankyti M. Jonučio parodoje “Kažkas naujo“ galerijoje “Meno niša“.

Begalinis ačiū

photo-34

Nežinau, kaip jį ištarti,

kaip jį tylėti.

Gegutė kukuoja rytais

mūsų rojuje,

magnolija žydi džiaugsmu,

jūsų kūnai – jie talpina gyvenimą,

jūsų rankos – tokios dosnios pavasariu.

Dangus šviečia ir galime kartu

stebėtis pumpuro stebuklu,

atgijusio medelio pažadu,

vaikščioti basomis po pokalbius.

Dangui gęstant galime kartu

patirti švelnumą saulėlydžio, grimztančio į

nenusakomą žalumą

rasotų akių.

Tiek dovanų ir palaiminimų

skaičiuoju ir

o

pritrūkstu žodžių.

Mano plepumas iš laimės gimęs

laimėje liaujasi.

Lieka visa tai.

Ryto valandą

photo-8

Lygiai kaip

užsibūna žiema pavasaryje, prisiminimai laikinume,

balta spalva ištapytose drobėse,

lygiai taip neužsibūna liepsna krosnelėje nakčia,

vynas taurėje ir laikas laimėje.

Bet draugas geras lygiai taip pat pasilieka.

Ir juk prasmunka šaltinio tėkmė pro užtvankas,

smalsumas pro uždangas,

tikėjimas pro įrodymų nebuvimą.

Lygiai kaip būna, kad

kojos sustingsta, žodžiai tyli,

mirgant sapnams už lango.

O po to vėl švinta.

Kažkas keliasi anksčiau ir eina

padrąsinti rūko ryto valandą.

Žydint pančiams

photo-32

wherelings whenlings
(daughters of ifbut offspring of hopefear
sons of unless and children of almost)
never shall guess the dimension of

him whose
each
foot likes the
here of this earth

whose both
eyes
love
this now of the sky

-endlings of isn’t
shall never
begin
to begin to

imagine how (only are shall be were
dawn dark rain snow rain
-bow &
a

moon
‘s whis-
per
in sunset

or thrushes toward dusk among whippoorwills or
tree field rock hollyhock forest brook chickadee
mountain. Mountain)
whycoloured worlds of because do

not stand against yes which is built by
forever & sunsmell
(sometimes a wonder
of wild roses

sometimes)
with north
over
the barn

E. E. Cummings

Ši vieta

photo-26

Viena maža vieta Žemėje plaukianti besisukanti srovėms linguojanti saulei atsispindėti dulkei nutūpti žvilgsniui užkliūti prasmei gimti juokui tirpstanti atstoja dideles vietas man panašus į pasaką pasaulis čia juokas panašus į laimingą žiūrėjimas pro ledą į nežinomybę negąsdina dvi gulbės grįžta juokas nuostabos oras plaučiuose pokalbyje apie fragmentus visumoje kas yra už pabaigos aštrumas ant senų žaizdų sniego ašaros laša pakraščiuose ryto šviesa pabunda juokas stovėti prie pradžios susitarti dėl žaidimo juokas juokas juokas mūsų nežinau geresnės vietos Žemėje.

Vidurnakčio žibėjimai

photo-4

Žibant Šiaurinei

bėgu bėgu bėgu.

Nuo pas.

Taip greitai, kad nepastebiu,

kada nenoriu.

Kol per vėlu. Prabėgę.

Kol ne per vėlu, noriu pasilikti

dar vienai šypsenai.

photo-3

Žibant Jupiteriui

pajaučiu.

Kai žmogus, kurio ilgiesi,

miega,

yra nuo visur toli,

bet kur arti.

photo-9

Žibant Šienpjoviams

kažkas turi būti

aš.

Drakono tūnojimas už storiausios sienos

vis tiek kanda.

photo-20

Žibant Dviems Jaučiams

ignoruoju skeptiko efektą.

Jei sprogtų visos

prote užtaisytos

atominės bombos,

išliktų gyva

tik Meilė.

photo-7

Žibant Vežėjui

daug kas nėra kaip atrodo.

Debesų sunkumas

virš horizonto linijos.

Neaprėpiamumas akių,

kuriose matau dangų.

photo-17

Žibant Sietynui

centras nekyla ir nesileidžia.

Todėl susimoku

už linksmuosius kalnelius.

photo-11

Žibant Taurui

pyktis sukelia pyktį.

Skausmas sukelia skausmą.

Ratas užsidaro. Ugnies siena.

Reikalingas šuolis.

Ne šuolio imitacija.

photo-18

Žibant Mažajam Šuniui

pamatyti pasaulį be trūkumų.

Tą padeda padaryti

viskas.

photo-5

Žibant Didžiajam Šuniui

net augalo sąmonė linksta šviesop

pro akliną betoną.

Kodėl abejoji?

photo-16

Aušrinei virstant Vakarine

visos vėjo kryptys parplukdys namo

gerą jūrininką.

Jis prižiūri burę.

Ir dainuoja dainą.

photo-2

Mįslė

14616_4541590651127_1387521799_n

“Ji kvepėjo medžiais“, –

rašė William Faulkner.

Ji glostė giedrumą svajonių viršūnėmis.

Čiulbančias šakas supynė į kelio vainiką.

Suleido šaknis į kiekvieną žingsnį.

“Ji kvėpavo toliais“, –

užrašė nežinomas autorius.

Žinojo, kur prasideda vėjai.

Blizgėjo gyliu, susigėrė į atmerktas akis.

Jos ištikimas šuo dieną naktį

sekė sūrius horizontus,

atplukdančius valandų ir metų kriaukles.

Kriauklėse ošė, todėl žvaigždė nepavargo tekėti.

Todėl gaivūs kvepalai nesisklaidė.

Kas ji?

Bet mįslingiau –

kas tu?

Akys rado vaivorykštę

542055_4176716049490_1138383457_n

– Ar tave stulbina šio pasaulio paradoksai? Ar pažiūrėjai į pasaulį kaip į veidrodį? Ar pabuvai kareivėliu, kovojančiu už taiką? Ar supratai, kad yra karų, kuriuose narsiausi yra dezertyrai? Ar troškai išmokti mylėti besąlygiškai, bandydamas pakeisti realybę, save, kitą? Ar bandei pasauliui sakyti “Taip”, bet “Ne” tavyje buvo garsesnis už giedrą dangų? Ar patyrei surastos tiesos akivaizdumą ir apčiuopiamumą, kai visiškai ja patikėjai, kai paėmei į delną ir sugniaužei? Ir iškėlei ranką, kad visi žinotų – nuo šiol tu turi vėliavą ir skydą. Jei prireiks – kardą. Ir ar patyrei, kai vos toliau paėjus keliu, apsidairius aplinkui, iš tikrųjų apsidairius, pažvelgus giliai į akis tam, kas šalia, ir atgniaužus delną, jis buvo tuščias? Kai likai nuogas ir beginklis tarp tirpstančių kontūrų, braižytų prakaitu ir krauju. Ar kitą kartą pririšai tą brangiausią, ryškiausiai šviečiančią idėją prie savęs ir save prie jos taip, kaip pririšami belaisviai prie kankinimų stulpo? Ir ar plakei save, pats savo rankomis kankinai be gailesčio už kiekvieną vidinį pralaimėjimą, kiekvieną paslydimą, įtrūkimą, neteisingą mintį, nusižengimą savo nelemtoms (galbūt ir ne atsitiktinėms) taisyklėms? Ar svaigsti, mėgaujiesi taip pat dažnai, kaip ir liūdi, dėl klajoklio savo galvoje, to bet kokiose atkarpose greičio rekordus mušančio bėgiko, pasaulių gimdytojo, nuodėmių kūrėjo, atleidimų suteikėjo, aistros ir kančios kurstytojo, kiečiausių mazgų rišėjo, didžiųjų žirklių? Ar pastebi, kad kiekviename tavo minčių konstrukte jau užsimezgęs priešingybės vaisius? Ir kad viskas viskuo persisunkę? Ar vis dar esi pasinėręs į raudoną karą už savo mintis ir jausmus, tetrokšdamas teisių į juos? Bėgdamas nuo savo beribės nebūties nepripažinimo šaltyje? Lenktynėse paskui prasmę ir laimę – šią dvigubą vaivorykštę?

– Taip.

– Bet ją pasiveja tik tie, kurie žino.

– Ką?

– Kad tuo pat metu verkia lietumi ir juokiasi saule.

“Akys rado vaivorykštę,

rankos nieko neras.“

Antanas Kalanavičius

A Joseph Campbell Companion: Reflections on the Art of Living (Ištrauka)

Šiame įraše noriu pasidalinti ištrauka iš knygos “A Joseph Campbell Companion: Reflections on the Art of Living“ (1991 m.), esencija trumpai išdėstytų didelių idėjų, kurias mitologas Joseph Campbell surinko bekeliaudamas savo gyvenimo keliu ir per visų laikų pasaulio religijas, mitus, legendas ir pasakas. Per žmogaus kūrybą, plūstančią iš šaltinių, kurių pradžios nežinome. Tai vanduo, šaltas ir skaidrus, blizgantis žmogaus sąmonės šviesoje. Sraunus upelis, ištryškęs iš tūkstantmečiais trunkančių žmogiškųjų paieškų ir atradimų, tėkmė, prie kurios galima prisėsti pailsėti ar jos raibuliuose atpažinti save. Arba leisti šioms mintimis tekėti šalia kaip padrąsintojui, draugui, kaip kompanjonui, su kuriuo įdomu pasikalbėti, padiskutuoti, o gal karštai pasiginčyti. Galbūt priimti iššūkį pažvelgti kitaip arba suvokti kažką visiškai priešingo, bet savo. Kiekvienas einame autentišku keliu, klausydamiesi išorinių ir vidinių balsų, pasiduodami arba kovodami su impulsais, kartais nevaldomomis, statančiomis ir griaunančiomis jėgomis, keistais šauksmais, balansuodami ant svarbių pasirinkimų ašmenų, jausdami savo ilgesį. Gyvename paslaptyse.

In the Field

The privilege of lifetime

is being who you are.

*

What you have to do

you do with play.

*

Life is without meaning.

You bring the meaning to it.

*

The meaning of life is

what you ascribe it to be.

*

Being alive is the meaning.

*

The warrior’s approach

is to say “yes“ to life:

“yea“ to it all.

*

Participate joyfully

in the sorrows of the world.

*

We cannot cure the world of sorrows.

But we can choose to live in joy.

*

When we talk about

settling the world’s problems,

we’re barking at the wrong tree.

*

The world is perfect. It’s a mess.

It has always been a mess.

We are not going to change it.

Our job is to straighten out

our own lives.

*

We must be willing to get rid of

the life we’ve planned, so as to have

the life that is waiting for us.

*

The old skin must be shed

before the new one can come.

*

If we fix on the old, we get stuck.

When we hang on to any form,

we are in danger of putrefaction.

*

Hell is life drying up.

*

The Hoarder,

the one in us that wants to keep,

to hold on must be killed.

*

If we are hanging onto the form now,

we are not going to have the form next.

*

You can’t make an omelet

without breaking eggs.

*

Destruction before creation.

*

Out of perfection

nothing can be made.

*

Every process involves

breaking something up.

*

The earth must be broken

to bring forth life.

*

If the seed does not die,

there is no plant.

*

Bread results

from the death of wheat.

*

Life lives on lives.

*

Our own life

lives on the acts

of other people.

*

If you are lifeworthy

you can take it.

*

What we are really living for

is the experience of life,

both the pain and the pleasure.

*

The world is a match for us.

We are a match to the world.

*

Opportunities

to find deeper powers

within ourselves

come when life

seems most challenging.

*

Negativism

to the pain and ferocity of life

is negativism to life.

*

We are not there until

we can say

“yea“ to it all.

*

To take righteous attitude

toward anything is to denigrate it.

*

Awe is what moves us forward.

*

As you proceed through life,

following your own path,

birds will shit on you.

Don’t bother to brush it off.

*

Getting a comedic view

of your situation

gives you spiritual distance.

Having a sense of humour saves you.

*

Follow your bliss.

*

The heroic life is living the individual adventure.

*

There is no security

in following the call to adventure.

*

Nothing is exciting

if you know

what the outcome is going to be.

*

The refusal of the call

means stagnation.

*

What you don’t experience positively

you will experience negatively.

*

You enter the forest

at the darkest point,

where there is no path.

*

Where is a way or path,

it is someone else’s path.

You are not on your own path.

*

If you follow someone else’s way,

you are not going to realize

your potential.

*

Eternity

is a demension

of here and now.

*

The divine lives within you.

*

Live from your own center.

*

Your real duty

is to go away from the community

to find your bliss.

*

The society is the enemy

when it emposes its structures

on the individual.

*

On the dragon there are many scales.

Everyone of them says “You should“.

*

Kill the dragon “You should“.

*

When one has killed that dragon

one has become The Child.

*

Breaking out is

following your bliss pattern,

quitting the old place,

starting your hero journey,

following your bliss.

*

You throw off yesterday

as the snake sheds its skin.

*

The goal of the hero trip

down to the jewel point

is to find those levels in the psyche

that open, open, open,

and finally open to the mystery

of your Self being

Buddha  consciousness

or the Christ.

*

That’s the journey.

*

It is all about finding

that still point in your mind

where commitment drops away.

*

It is by going down to the abyss

that we recover the treasures of life.

*

Where you stumble,

there lies your treasure.

*

The very cave you are afraid to enter

turns out to be the source of

what you are looking for.

The damned thing in the cave

that was so dreaded

has become the center.

*

You find the jewel

and it draws you off.

*

In loving the spiritual

you cannot despise the earthly.

*

The purpose of the journey

is compassion.

*

When you have come past

the pairs of opposites,

you have reached compassion.

*

The goal is to bring the jewel

back to the world,

to join the two things together.

*

The separateness

apparent in the world

is secondary.

*

Beyond that world of opposites

is an unseen (but experienced)

unity and identity in us all.

*

Today, the planet is

the only proper “in group“.

*

You must return

with the bliss

and integrate it.

*

The return is

seeing radiance everywhere.

*

Sri Ramakrishna said:

“Do not seek illumination

unless you seek it

as a man whose hair is on fire

seeks a pond.“

*

If you want the whole thing,

the gods will give it to you.

But you must be ready for it.

*

The goal is to live

with godlike composure

on the full rush of energy,

like Dionysus riding the leopard,

without being torn to pieces.

*

A bit of advise

given to a young Native American

at the time of his initiation:

“As you go the way of life,

you will see a great chasm.

Jump.

It is not as wide as you think.“

Potvynis

“Mažiau yra daugiau“. Ludwig Mies van der Rohe

“Mažiau dėl daugiau“. Richard Buckminster Fuller

“Mažiau sukelia potvynį“. Robert Venturi

Daugiau pastebėti.

Daugiau Visatos matematiniame taške.

Daugiau tavo šypsenos.

Daugiau mūsų bendrumo.

Daugiau gali būti panašu į kalną.

Daugiau gali būti panašu į dangų.

Daugiau gali būti klystkelis.

Klystkelių gali daugiau nebūti.

Daugiau niekada.

Bet daugiau atradimų.

Daugiau pažinimo.

Daugiau atlaisvinimų.

Daugiau spalvų paliečia protą.

Daugiau nei juoda ir balta.

Daug daugiau.

(Citatos iš Stephen Bayley, Terence Conran knygos “Dizainas: matoma inteligencija“. Paveikslai Josef Albers iš http://www.albersfoundation.org)

Ačiū, Romeo Castellucci!

Ačiū kūrėjui už atvirą protą, už jautrią, nenugalėtą, veide prasišviečiančią širdį, už priminimus apie interpretacijų-veidrodžių nesuskaičiuojamumą, už bandymus pakelti širmą nuo bombomis ir sprogiomis maldomis atakuojamų, į mus mūsų pačių akimis žvelgiančių išganytojų, už išmintį, priglaudžiančią badą ir įniršį, už vėl ir vėl atskleidžiamą simbolių gelmę, simbolių ambivalentiškumą, simbolių iliuziją, už galimybę pamatyti save mažus, susipriešinusius, savaip nekaltus, už meilę, kurios šventumui neįmanomos grėsmės.

Mark Rothko. No. 10. 1950. http://www.moma.org

Tyliai sapnuojantiems

(įkvėpta tyliųjų ir “Stipriai kitaip” dainos “Po paukščių sparnais”)

Tyliai sapnuojantiems savo mažumą. Nes mažos rodosi žvaigždės naktyje.

Ir atsargiai prabylantiems. Nes kiek ten, giliai, revoliucijų sukelta ir (ne)numalšinta vieninteliu žodžiu. Nes tylus gali pasirodyti snaigių kritimas.

Pasiliekantiems vienumoje, bet ne vienatvėje. Nes niekur neišeina pavieniai medžiai. Nes ne visada lengva žinoti savo paskirtį. Ir nesi vienas, kai esi su visu pasauliu.

Neslepiantiems skausmo pro lozungų garsiakalbius į tiesų vadovėlius. Bet juo uždegantiems deglus slaptose kryptyse. Žmonėms, puošiantiems ne fasadus.

Tyliai sapnuojantiems, tyliai sapnuojantiems.

Tiems, kurie girdi šviesos ir šešėlių simfoniją, bet negali paniūniuoti, mato rūko spalvas, bet negali nupiešti. Užuodžiantiems debesų kvapą, bet neišsiduodantiems.

Jums, kurie visą gyvenimą blizgate sienoms. Ir Visatai. Kurie einate nuleidę galvas ir jaučiate pasaulį esant didelį. Jums, kurių dangun įpinti nuosavi aistringi vėjai, kurių dugne įsodinti savaip nubanguojantys štiliai. Jums, kurie turite duris ir akis, visada atvertas aušrai. O savo sielos naktimis

tyliai sapnuojantiems, tyliai sapnuojantiems.

Nes tau nereikėjo nieko sakyti, kai iš tavo akių plūdo šviesa. Ir tau nereikėjo niekur eiti, kai pasaulis skubėjo į tavo širdį. Ir tau nereikėjo nieko parodyti, kai tavyje skleidėsi supernoviškas džiaugsmo sprogimas vidury begalinio nenusakomumo.

Nes man reikėjo tavęs, tyliai sapnuojantis. Tavo tylos ryškumo – tarp ugnies ir kalnų. Tavo širdies jautrumo – mažam atpažinimo žybsniui, iš nežinomybės ranką ištiesusiam ilgesiui. Tavo dvasios tvirtumo, kurį savo kūnuose nešėsi išskrendantys paukščiai. Nes tu niekada nebūni toli, nors nežinau, kur esi iš tikrųjų. Kokie išlaisvinantys šie sapnai, sklindantys nuo

tyliai bundančių.

Septyni rudens veidai

421289_4230949045281_1040556469_n

I

Dar girdisi

geltonų lapų šlamėjime

mūsų pokalbiai –

pabaigų dainos,

slenksčių poezija.

Ir dar jaučiasi

trumpėjančiose dienose

mūsų nutolimai

po suartėjimų

dangaus lopšiuose.

Juda ruduo per širdį

neištiestomis rankomis,

nežengtais žingsniais,

tylomis, bet

išklausytomis.

II

Tegul

rytojus

be kontūrų, be nuojautų,

be ankstyvumo.

Šį gilų vakarą

valandų salėse

šildysimės prie

vienintelės žvakės,

pačion ilgesio šerdin

nešim ramybės vėliavą,

kol nulis visi lietūs,

užsnigs visos žiemos.

Dar ilgai budėsime

po nakties apklotais

prie aklaviečių

iš rytų pusės.

Kol kažkas nepasibaigė, žinai.

Kai kažkas pasibaigia, žinai.

III

Kelyje

daug uždarytų durų,

geležinių spynų,

skrydžių pro rakto skylutę,

atsitrenkimų į laisvės stiklą.

Tame pykčio kambaryje

sudegė giedras dangus ir vasaros kvapas.

Tame meilės kambaryje būriai feniksų

kyla ir niekada nesibaigia

džiaugsmas.

Yra rudens kambarys.

Tu jame sėdintis ir žvelgiantis į save.

Ir lietus už lango.

Įžengianti kiaurai storas sienas

viltis. Tavo.

IV

Kai atsistoju teisingu ūgiu,

mano galvą paglosto medžių šakos

lapų delnais.

Kai atsistoju teisingu ūgiu, bado akis ir

nepasiekia.

Tu šypsaisi visada vienodai,

kokius žodžius bekalbėčiau.

Kas tai – lanksti tiesa ar Jaunatis danguje,

nuraibuliavusi debesis?

Naktų ir dienų lygybėje,

kai jau netoli durys,

medžiai šlama visais delnais ir visomis lūpomis.

V

Tai bent jau tikra –

į mintis padalintas gyvenimas,

impulsai trauktis ir šlietis,

atvėrus švarko atlapus ir krūtinės ląstą

parodyti tiksinčią bombą,

numesti po kojomis būsimam vagiui,

kovoti iki galo, mojuojant

žolės stiebu.

Kaip tikra – negaliu patikėti.

Kaip ryšku.

Pavargau, kol atsiėmiau žodžius.

VI

Vien atvirumas aplink:

ežero – dangui,

veidrodžio – sielai,

medžių – rugsėjui.

Ar slėpynės, kurios tokios iki skausmo

saugios, gali liautis?

Galbūt tam ir šis žaidimas, kad

būtent pasislėpęs laimėtojas

surandamas ir sunaikinamos

jo ribos.

VII

Slidi logikos nuokalnė:

sava – gyvenimas,

svetima – klaida.

Gamta nepasmerks:

ji turi plikledžius

rudens pabaigoje.