Medis ir Upė

Mėnuo: gegužės, 2013

Vartai

photo-54

Eiklus žirgas nekantrauja, trypia ir šniokščia.

Bet raiteliui kyla klausimai apie tai,

kas maža, kas didu – gėlių pieva, bitė, ežeras ar ašara.

Stiprybėje suskausta slaptas silpnumas, silpnume –

pasaulio sąlyga. Viso, kas tobula, įtrūkimai,

pro kuriuos kvėpuoja gyvenimas. Supynės tarp šarvų ir nuogumo

išsviedžia klausimą dangui, kaip reikės nesurambėti, bet užgyti.

Žodyje radus netikslumą ir gausą, poeziją,

kaip nesumeluoti, netriukšmauti, nesujudinti kaitros

po tokiom tirštom pavasario aukštybėm.

Priešaky klaidų gausa ir būtinybė,

akivaizdus grožis upės vingių. Visi posūkių peizažai

neišmainomi, net jeigu kamščiatraukiu per širdį

kaip toje dainoje. O šioje pradžioje

šūksnis ir ryžtas.

Štai vartai, už jų vartai, už jų –

vartai.

Ir dulkių debesis.

Reklama

mano/saulė/paukštis

photo-36

tyliai šviečia saulė

garsus mano žiūrėjimas į tave

svaigus šis žydėjimas kūno

ar galėčiau atsiremti į

jautrumo kamieną

photo-37

raudonas kraujas

pulsuojantys raumenys

bet mano vėliavoje

saulė ir medis

paukštis dainuoja

photo-38

lyg baltas debesis išsisklaidai

akims

lieki žarija aistrai

ir siūlų pilnas labirintas

ir gilus lizdas giedrumai

photo-40

didžiausias turtas bundančioms kojoms

rasota žolė

tada kuriu vien džiaugsmą

obelėlė vien žydi

photo-41

ateik

šlama vienas

mažiausias

lapelis

ateik

photo-48

eilėraštis nr. 1

blizga

eilėraštis nr. 2

ošia

photo-43

tie žodžiai įstūmė į kalėjimą

beliko pasilikti

arba

atsukti veidą atokaitai

pajausti kūną

kraunantį žiedus

patirti kaip lyja

vardan augimo

kaip pučia vėjas

gyvame pasaulyje

photo-44

tarp tavo laiško eilučių

šiltos kopos kviečia paliesti

už raidžių

žalios pušys šaukia skristi

už kablelių ir taškų

maži akmenėliai laukia kitos bangos

už popieriaus

kelias kuriuo einu

photo-45

per stiprūs

per šilti

vėjai pučia į nugarą

kad abejočiau

photo-46

akys krinta į svajonę

laikas ilgas

ir visas

photo-47

Kviečiu apsilankyti M. Jonučio parodoje “Kažkas naujo“ galerijoje “Meno niša“.

Begalinis ačiū

photo-34

Nežinau, kaip jį ištarti,

kaip jį tylėti.

Gegutė kukuoja rytais

mūsų rojuje,

magnolija žydi džiaugsmu,

jūsų kūnai – jie talpina gyvenimą,

jūsų rankos – tokios dosnios pavasariu.

Dangus šviečia ir galime kartu

stebėtis pumpuro stebuklu,

atgijusio medelio pažadu,

vaikščioti basomis po pokalbius.

Dangui gęstant galime kartu

patirti švelnumą saulėlydžio, grimztančio į

nenusakomą žalumą

rasotų akių.

Tiek dovanų ir palaiminimų

skaičiuoju ir

o

pritrūkstu žodžių.

Mano plepumas iš laimės gimęs

laimėje liaujasi.

Lieka visa tai.