Tyliai sapnuojantiems

parašė Medis ir Upė

(įkvėpta tyliųjų ir “Stipriai kitaip” dainos “Po paukščių sparnais”)

Tyliai sapnuojantiems savo mažumą. Nes mažos rodosi žvaigždės naktyje.

Ir atsargiai prabylantiems. Nes kiek ten, giliai, revoliucijų sukelta ir (ne)numalšinta vieninteliu žodžiu. Nes tylus gali pasirodyti snaigių kritimas.

Pasiliekantiems vienumoje, bet ne vienatvėje. Nes niekur neišeina pavieniai medžiai. Nes ne visada lengva žinoti savo paskirtį. Ir nesi vienas, kai esi su visu pasauliu.

Neslepiantiems skausmo pro lozungų garsiakalbius į tiesų vadovėlius. Bet juo uždegantiems deglus slaptose kryptyse. Žmonėms, puošiantiems ne fasadus.

Tyliai sapnuojantiems, tyliai sapnuojantiems.

Tiems, kurie girdi šviesos ir šešėlių simfoniją, bet negali paniūniuoti, mato rūko spalvas, bet negali nupiešti. Užuodžiantiems debesų kvapą, bet neišsiduodantiems.

Jums, kurie visą gyvenimą blizgate sienoms. Ir Visatai. Kurie einate nuleidę galvas ir jaučiate pasaulį esant didelį. Jums, kurių dangun įpinti nuosavi aistringi vėjai, kurių dugne įsodinti savaip nubanguojantys štiliai. Jums, kurie turite duris ir akis, visada atvertas aušrai. O savo sielos naktimis

tyliai sapnuojantiems, tyliai sapnuojantiems.

Nes tau nereikėjo nieko sakyti, kai iš tavo akių plūdo šviesa. Ir tau nereikėjo niekur eiti, kai pasaulis skubėjo į tavo širdį. Ir tau nereikėjo nieko parodyti, kai tavyje skleidėsi supernoviškas džiaugsmo sprogimas vidury begalinio nenusakomumo.

Nes man reikėjo tavęs, tyliai sapnuojantis. Tavo tylos ryškumo – tarp ugnies ir kalnų. Tavo širdies jautrumo – mažam atpažinimo žybsniui, iš nežinomybės ranką ištiesusiam ilgesiui. Tavo dvasios tvirtumo, kurį savo kūnuose nešėsi išskrendantys paukščiai. Nes tu niekada nebūni toli, nors nežinau, kur esi iš tikrųjų. Kokie išlaisvinantys šie sapnai, sklindantys nuo

tyliai bundančių.

Reklama