Septyni rudens veidai

parašė Medis ir Upė

421289_4230949045281_1040556469_n

I

Dar girdisi

geltonų lapų šlamėjime

mūsų pokalbiai –

pabaigų dainos,

slenksčių poezija.

Ir dar jaučiasi

trumpėjančiose dienose

mūsų nutolimai

po suartėjimų

dangaus lopšiuose.

Juda ruduo per širdį

neištiestomis rankomis,

nežengtais žingsniais,

tylomis, bet

išklausytomis.

II

Tegul

rytojus

be kontūrų, be nuojautų,

be ankstyvumo.

Šį gilų vakarą

valandų salėse

šildysimės prie

vienintelės žvakės,

pačion ilgesio šerdin

nešim ramybės vėliavą,

kol nulis visi lietūs,

užsnigs visos žiemos.

Dar ilgai budėsime

po nakties apklotais

prie aklaviečių

iš rytų pusės.

Kol kažkas nepasibaigė, žinai.

Kai kažkas pasibaigia, žinai.

III

Kelyje

daug uždarytų durų,

geležinių spynų,

skrydžių pro rakto skylutę,

atsitrenkimų į laisvės stiklą.

Tame pykčio kambaryje

sudegė giedras dangus ir vasaros kvapas.

Tame meilės kambaryje būriai feniksų

kyla ir niekada nesibaigia

džiaugsmas.

Yra rudens kambarys.

Tu jame sėdintis ir žvelgiantis į save.

Ir lietus už lango.

Įžengianti kiaurai storas sienas

viltis. Tavo.

IV

Kai atsistoju teisingu ūgiu,

mano galvą paglosto medžių šakos

lapų delnais.

Kai atsistoju teisingu ūgiu, bado akis ir

nepasiekia.

Tu šypsaisi visada vienodai,

kokius žodžius bekalbėčiau.

Kas tai – lanksti tiesa ar Jaunatis danguje,

nuraibuliavusi debesis?

Naktų ir dienų lygybėje,

kai jau netoli durys,

medžiai šlama visais delnais ir visomis lūpomis.

V

Tai bent jau tikra –

į mintis padalintas gyvenimas,

impulsai trauktis ir šlietis,

atvėrus švarko atlapus ir krūtinės ląstą

parodyti tiksinčią bombą,

numesti po kojomis būsimam vagiui,

kovoti iki galo, mojuojant

žolės stiebu.

Kaip tikra – negaliu patikėti.

Kaip ryšku.

Pavargau, kol atsiėmiau žodžius.

VI

Vien atvirumas aplink:

ežero – dangui,

veidrodžio – sielai,

medžių – rugsėjui.

Ar slėpynės, kurios tokios iki skausmo

saugios, gali liautis?

Galbūt tam ir šis žaidimas, kad

būtent pasislėpęs laimėtojas

surandamas ir sunaikinamos

jo ribos.

VII

Slidi logikos nuokalnė:

sava – gyvenimas,

svetima – klaida.

Gamta nepasmerks:

ji turi plikledžius

rudens pabaigoje.

Reklama