Medis ir Upė

Mėnuo: vasario, 2012

“Are We There Yet?“: ar mes jau čia? (ir dabar?)

Contemporary Jewish Museum, San Francisco

San Francisko Šiuolaikiniame žydų muziejuje (Contemporary Jewish Museum), kurio įdomų pastatą suprojektavo lenkų-žydų kilmės architektas Daniel Libeskind, 2011 m. balandžio-liepos mėnesiais veikė paroda „Are We There Yet?“. Jos sumanytojai ir įgyvendintojai – Ken Goldberg, menininkas ir Kalifornijos universiteto Berklyje robotikos profesorius, bei Gil Gershoni, menininkas ir agentūros „Gershoni Creative“ įkūrėjas.

Gil Gershoni and Ken Goldberg

„Ieškoti ir klausti yra žydų kultūrinio ir dvasinio identiteto pagrindas“, – rašoma parodos „Are We There Yet?“, surengtos taip pat žydiškų šaknų turinčių menininkų, pristatyme muziejaus internetiniame puslapyje. Tai naujausiomis technologijomis paremta akustinė ir vaizdinė instaliacija, skirta smalsumo (curiosity) istorijos ir ateities perspektyvų apmąstymams. Neįprastų formų „Yud“ galerijoje buvo kuriamos kaskart unikalios patirtys lankytojams, robotikos algoritmų pagalba garsams reaguojant į lankytojų judesius erdvėje. Beje, „yud“ – hebrajų abėcėlės raidė, kuri kartu su kita tos pačios abėcėlės raide „chet“ architekto įkomponuotos į muziejos pastato formas. Abi raidės matomos į pastatą žiūrint iš viršaus.

"Yud" Gallery

Meninės instaliacijos pagrindas yra klausimai. Garsinėmis ir vaizdinėmis priemonėmis parodos lankytojams buvo užduodami klausimai iš Talmudo, literatūros, populiariosios kultūros. Lankytojai parodą galėjo papildyti savais klausimais. Pagal klasikinį žydų anekdotą žmogus klausia rabino: „Why do Jews always answer a question with a question?“. Rabinas atsako: „Do we?“. Tad parodos paantraštė: 5000 metų atsakinėjimo į klausimus klausimais.

Klausti – lyg suvokti esant duris ir jas atidaryti. Kartais prieš duris atverdamas manai žinąs, kas už jų, o kartais žinai, kad nežinai. Kartais už jų nieko nerandi, jokio konkretaus objekto-atsakymo. Galbūt tada nepastebi, kad už jų – visas pasaulis. Kartais sąmoningai pasirenki kvestionuoti kitiems aiškias tiesas. Po to – sau pačiam aiškias tiesas. Galbūt, kol tai darai, ir esi jaunas. Kartais duris atidarai ilgėdamasis gaivaus oro gurkšnio. Kartais apimtas nevilties nerandi rakto nuo durų ir jos neatsidaro: galbūt nesurandi tinkamo klausimo, nors manai, kad nesurandi teisingo atsakymo. Sakoma, kad ši Visata nuostabi: jeigu jai užduodi klausimą, ji būtinai tau padeda surasti atsakymą. Rašytojas James Baldwin labai gražiai apibūdino meno tikslą: „The purpose of art is to lay bare the questions which have been hidden by the answers.“

Parodos laikui pasibaigus praeitais metais, interneto dėka galime prie jos prisiliesti šiame puslapyje -> http://are-we-there-yet.org/ Tiek parodos lankytojai San Franciske, tiek internetinio puslapio lankytojai turi galimybę užduoti savo klausimus. Apsilankymas parodoje apibūdintas kaip žaismingumo, poezijos ir dvasinės kelionės patirtis. Tokia patirtis galima ir uždavus sau klausimą, dar prieš sulaukus atsakymo…

Žmonės klausia:

Jeigu ne dabar, kada?

Kur tu skubi?

Kada prasideda gyvenimas?

Kuo ši naktis kitokia negu visos kitos naktys?

Ar nežinojimas – palaima?

Kodėl kvailiai įsimyli?

Ar klausimai – atsakymų dalis?

Kas nusprendžia, kaip atrodo sėkmė?

Ar gali išvengti to, ko renkiesi nematyti?

Ar mylėsi mane rytoj?

Ar nepasirinkti yra pasirinkimas?

Ar Tiesa priklauso nuo matymo kampo ir perspektyvos?

Ar sveikas protas ir tikėjimas yra du tos pačios upės krantai?

Ar kiekvienas klausimas privalo turėti atsakymą?

Ar gali klausimas būti blogas?

Aš klausiu:

Ar aš galiu apibūdinti, kas aš esu?

Jeigu absoliutus laikas Visatoje neegzistuoja, kaip dėl žmogaus amžiaus?

Jeigu absoliuti erdvė Visatoje neegzistuoja, kaip dėl Namų ribų?

Jei suklydai, tai kas?

Ar mes jau čia? Ir dabar?

Koks tavo klausimas?

Reklama

Žmonės už statistikos šydo: Alixandros Fazzinos fotografija

From "A Million Shillings – Escape from Somalia". Basatine, Yemen. March 2008. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://www.guardian.co.uk

2010 m. liepos mėnesį Pakistane dėl musoninių liūčių prasidėję potvyniai tiesiogiai palietė apie 20 milijonų žmonių. Fotografė Alixandra Fazzina tuo metu keliavo Pakistano šiaurėje esančiu Swat upės slėniu. Ji ir jos bendrakeleiviai vos nežuvo, kai automobilis įstrigo ant tilto abipus greitai kylančio vandens. Tiltas subyrėjo. Automobilis išsilaikė ant atbrailos. A. Fazzina matė, kaip vanduo visai šalia jos pasiglemžia žmogų. Tiems, kas dar keliavo, reikėjo keliauti keliais, kurių nebebuvo.

Pastarasis paradoksas mano galvoje iškyla mąstant apie šią moterį, jos pasirinktą kelią ir visus tuos nesuvokiamus skaičius – milijonus žmonių, paliestus gamtos stichijų, karo, bado, persekiojimų, nepritekliaus ir ligų, kurių tik keletą A. Fazzina gali parodyti mums savo nuotraukomis. Tai jos tikslas, turbūt ir padedantis išgyventi sunkiose gyvenimo sąlygose, kurias ji pasirinko savanoriškai. A. Fazzinos nuotraukose – praskleistas statistikos šydas ir apnuogintas gyvenimas anapus skaičių.

An Afghan family transports their recovered belongings back to their temporary shelter via donkey cart. Pir Piai, Pakistan. August 2010. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://www.unhcr.org/

Pagrindinis A. Fazzinos fotografijos objektas – pabėgėliai ir savo valstybių viduje priverstinai palikę namus žmonės (IDP – internally displaced person). Remiantis UNHCR ataskaita, 2010 m. tokių žmonių pasaulyje buvo 33 924 630.  Po II-ojo pasaulinio karo pasaulyje įvykusių karų ir konfliktų galima suskaičiuoti ne dešimtimis, bet šimtais. Konfliktų bangos nuvilnija sugriaudamos paprastų žmonių gyvenimus, priversdamos bėgti išgyvenusius. Į nežinią, į niekur. Tie žmonės patiria baisiausias žmogiškas patirtis. Ir vis tik apie juos negirdime dažnai. Tai žmonės, kurių beveik nematome žinių reportažuose apie karą. Medija labiau nušviečia ugnies linijas ir karių žūtis. Bet civilius žmones karas paliečia negrįžtamai. Perkeičiami, suluošinami gyvenimai. Kartais belieka ieškoti skaičių ir spręsti, koks sudėtingas ir baisus vienas ar kitas konfliktas. Tiesiog skaičiai nepasakoja istorijų…

Negaliu neprisiminti 2011 m. Pabėgėlių dienos, kuri kasmet minima birželio 20 d., neštos žinutės: „One refugee without a hope is too many“.

Alixandra Fazzina/Noor. http://www.unhcr.org/

Britų kilmės fotografė A. Fazzina jau septyniolika metų dirba fotožurnaliste Rytų Europoje, Afrikoje, Vidurio Rytuose, Azijoje. A. Fazzinos fotoreportažai pasirodo svarbiausioje pasaulio spaudoje. Ji bendradarbiauja su UN ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Ji kreipia savo objektyvą ten, iš kur mus pasiekia mažiausiai žurnalistinės medžiagos. Tema – humanitarinės karo pasekmės. Šios moters biografijoje internete rašoma: Alixandra has an uncanny ability to work in the most difficult social and geographical environments and is recognised for her compassionate and empathetic approach towards the human condition, always fully aware of the bigger picture. Šiurpus, slėpiningas gebėjimas gyventi ir dirbti skurdžiose ir pavojingose vietose. Dirbti darbą, kuris reikalauja didžiulių asmeninių kompromisų ir aukų. Bet, pasak šios moters, jei tai padės bent vienam žmogui, viskas yra verta.

A. Fazzina mąsto apie tai, ką reiškia netekti namų. Palikti viską, ką turi, ką myli, prie ko esi prisirišęs. Pabėgėlių atveju tai būna susiję su artimųjų netektimis ir smurtu. Ir visa tai paliečia ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie lieka visiškai vieni. Prieš fotografuodama žmones, A. Fazzina su jais kalbasi, klausia ir išklauso, sužino jų istorijas, užmezga ryšį. Ji aplanko žmones ne kartą. Ir jai rūpi, kas jiems nutinka po to, kai ji jų neberanda, kur jie glaudėsi. Ji prisimena.

A. Fazzina pasakoja apie savo darbo pradžią:

When I started my work I was embedded with armies. I really got fed up with not being able to see what the side effects were… you just follow the troops in and never see what is happening to the civilians. It’s just always been my passion to be the one going in and showing things from the other side. Take the example of Somalia and the story of mixed migration in the Gulf of Aden. All I had seen were short articles about ‘X’ number of people dying in the crossing. No one had really told the whole story. It is things like that where I say well, then, someone needs to go and do that. For my work, the point is to show the human beings. The flipside is just quoting statistics. People aren’t any different anywhere in the world; we are all human beings. (iš interviu unhcr.org)

From "A Million Shillings – Escape from Somalia". Shimbiro, Somalia. November 2007. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://www.guardian.co.uk/

2006-2008 m. A. Fazzina dirbo su Somalio pabėgėliais, kurie siekė kirsti Adeno įlanką ir patekti į Jemeną kontrabandininkų laivais. Dykumomis nuklotas Somalio pusiasalis, dar vadinamas Afrikos ragu, kenčia karą, prievartą ir skurdą. Milijonai žmonių gyvena siaubingomis sąlygomis. UNHCR duomenimis, 2011 m. liepos mėnesį Somalyje buvo 1,46 mln. šalies viduje namus palikusių žmonių (IDP’s). Tūkstančiai bando bėgti ir ieškoti prieblobsčio už savo šalies ribų. Sausumos sienos atkirstos arba uždarytos, iš visų pusių apsuptos kariaujančių pusių. Žmonėms lieka vienintelė kryptis bėgti – jūra. A. Fazzina bendravo su tais žmonėmis, kurie su viltimi ir džiaugsmu laukdavo kelionės, ir su tais žmonėmis, kurie sugebėdavo pasiekti kelionės tikslą gyvi, visiems laikams pakeisti patirto siaubo ir kančių. Apie tai ji parašė knygą „A Million Shillings – Escape from Somalia“. Tiek kainuoja šis pabėgimas – vieną milijoną Somalio šilingų. Tai yra tik 50 JAV dolerių. Daugumai žmonių ši suma yra vienintelis bilietas į bent kiek geresnį gyvenimą, bet taip pat daugumai  bilietas į mirtį.

Viena iš kraupių istorijų, kurias A. Fazzina matė savo akimis, buvo vienas toks Somalio gyventojų grupės (135 žmonių) bandymas kirsti Adeno įlanką. Prieš kelionę šie žmonės atrodė laimingi, jie norėjo nusifotografuoti. A. Fazzina jų džiaugsmą pavadino bebaimiu. Tačiau jau lipdami į ankštus kontrabandininkų laivus šie žmonės būna visiškai šlapi iki kaklo. Tada būna pririšami laivuose, kur tenka kęsti atšiaurias oro ir kelionės sąlygas. Dar blogiau, kad jie nežino, ką su jais padarys laivų savininkai. Daug žmonių būna mušami, žudomi, išmetami į jūrą. Pakrantėse gali pamatyti išmestuosius į krantą. Iš A. Fazzinos stebėtos 135 žmonių grupės tik 11 pasiekė kelionės tikslą. Ir jau jau nebuvo tie patys žmonės, kurie išplaukė iš Somalio…

2010 m. A. Fazzina buvo apdovanota Nansen Refugee Award, kurį kasmet teikia UNHCR už pagalbą pabėgėliams. Nansen Award komitetas ypatingą dėmesį skyrė A. Fazzinos fotoreportažams apie nukentėjusius nuo žemės minų Kosove, civiliams, patekusiems į konflikto teritoriją, Angoloje, seksualinę prievartą, naudojamą kaip ginklą, Siera Leonėje, milicijos išnaudojamus vaikus Demokratinėje Kongo Respublikoje ir Ugandoje, pabėgėlius Afganistane ir Pakistane.  

Children caught up in the conflict in Pakistan’s North West Frontier Province. Sick with typhoid fever, Kalsoom, six, lies on a "charpoi" (strung bed) in the family's temporary home in Mayar. Sharing what were servants' quarters, six families are crammed into just two dirty rooms. Photograph by Alixandra Fazzina/Save the Children. http://www.telegraph.co.uk

Didelę dalį pasaulio pabėgėlių sudaro žmonės iš Afganistano. Rusų okupacija, karo vadų ir Talibano valdžia, karas su terorizmu 5 milijonus žmonių privertė bėgti. Afganistanas pasižymi vienu didžiausių kūdikių mirtingumo rodikliu pasaulyje, vienu mažiausių gyvenimo trukmės rodikliu. Jauni Afganistano žmonės siekia geresnio gyvenimo, ieškodami prieglobsčio Europoje. Jie išsirengia į pavojings ir sunkias keliones Europos link. Pastaraisiais metais net apie 60 proc. išaugo pavieniui į Europą keliaujančių, galima sakyti, dar vaikų iš Afganistano. Jie atvyksta iki Europos Sąjungos ir prašo prieglobsčio. Vidutinis šių žmonių amžius yra 14-15 metų. Šių ilgų ir sunkių kelionių metu jie patiria nusikaltėlių smurtą ir išnaudojimą.

Vienas naujausių A. Fazzinos darbų yra apie šiuos Afganistano vaikus ir vadinasi „Afganistano gėlės“ („The Flowers of Afghanistan“). Nuotraukas ir žmonių istorijas, kurias užrašė A. Fazzina, galima rasti čia -> http://theflowersofafghanistan.com/

Facing Mecca and the world outside, thirteen year old Gulistan kneels down on a mat as he says his prayers at Asr in the flat of his smuggler in Athens that is now a temporary home to fifteen Afghans. Athens, Greece. October 2011. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://theflowersofafghanistan.com

Atpasakosiu berniuko Gulistano istoriją, kurią jis pats papasakojo ir kurią visą galima paskaityti minėtame puslapyje. Prieš keturis mėnesius Gulistanas, paskatintas savo tėvų, kurie užsiima kviečių ir kukurūzų auginimu, paliko namus Nangahar provincijoje su tikslu pasiekti savo vyresnįjį brolį, išvykusį gyventi į Londoną. Taip berniuko tėvai ir jis pats tikisi surasti daugiau galimybių geresnei ateičiai kurti. Londone Gulistanas galėtų lankyti mokyklą, nes Afganistane Talibanas draudžia vaikams lankyti mokyklą. Vaikai turi sunkiai dirbti laukuose, kitus fizinius darbus, taip pat vergauti Talibanui. Kontrabandininkas Afganistane pažadėjo berniuką nugabenti į Graikiją, tačiau nepasakė, kas nutiks kelionės metu. Tėvams kontrabandininkas sakė, kad tai bus lengva kelionė, bet tai nebuvo tiesa. Visa kelionė buvo sunki ir berniukas kiekvieną akimirką jautė baimę. Didelę dalį kelionės teko praleisti be maisto ir vandens. Kartais praeidavo daug dienų be maisto. Kelionės metu iš Gulistano buvo pagrobti visi jo pinigai ir daiktai. Keletą kartu keliavusių berniukų Kurdų kontrabandininkai paėmė įkaitais. Tie berniukai buvo mušami ir kankinami, nuplėšiant nagus. Blogiausia kelionės dalis buvo patekus į iraniečių susišaudymą. Bet tada berniuką sugavo turkų policija ir grąžino atgal, todėl jis dar kartą turėjo keliauti per kalnus. Graikijoje naktį reikėjo pereiti upę. Tačiau jų grupę sugavo graikų policija ir Gulistaną spardė taip, kad ant kojos liko žymės. Gulistanas pateko į kalėjimą, bet pasisakė esantis aštuoniolikmetis, todėl kalėjime praleido mažiau laiko – 15 naktų. Kai pagaliau sėdo į autobusą, vežantį į Atėnus, Gulistaną stotyje sustabdė ir paėmė grupė žmonių, kurie sakė, kad jį keliaujantį vėl pagaus policija, todėl liepė eiti kartu. Ten, kur nuvedė, pareikalavo sumokėti už nakvynę – 300 eurų už naktį. Dabar Gulistanu rūpinasi vyras, kuris taip pat gali būti prekiautojas žmonėmis. Gulistanas jauniausias tarp 15 afganistaniečių pabėgėlių, gyvenančių mažame bute. Jis pirmą kartą savo gyvenime mato miestą ir mato purvinąją Atėnų pusę – vagystes, prostituciją, mafijos susirinkimo vietas. Su savo tėčiu ir mama jis kalbėjo prieš mėnesį. Jo tėvai turi paimti dar vieną paskolą, kad nusiųstų berniukui pinigų. Jis neturi pinigų jiems paskambinti dažniau. Ir negali jiems papasakoti, kas su juo iš tikrųjų nutiko ar kokiomis sąlygomis jis gyvena dabar. Jis žino, kad tėvai nenustotų verkti. Kartu su juo gyvenantieji sako, kad berniukas pats beveik nenustoja verkti ir girdi jį verkiantį naktimis.  

A. Fazzina mano, kad, norint pakeisti nuomones, geriausias būdas yra papasakoti kažkieno istoriją, papasakoti, ką vienas ar kitas žmogus iš tikrųjų pergyveno ar išgyvena dabar, ir tikėtis, kad atsakas bus empatija, kad atsakas bus supratimas kažko, apie ką anksčiau nebuvo pagalvota.

Aš, matydama šias nuotraukas, skaitydama ir bandydama širdimi prisiliesti prie jų pasakojamų istorijų, iš naujo įvertinu akimirkas, aplinkybes ir galimybes, kurios man duotos. Pervertinu, kas nutinka man ir ką matau aplinkui. Kažkas tikrai pasikeičia. Gal iš karto net nežinia kas. Arba tai gali būti labai sunku apibūdinti. Bet nebegali tokiomis pat akimis dairytis aplink ir žiūrėti į save. Tiek daug reikia žinoti apie šį pasaulį, kad augtum ir būtum geresnis žmogus. Tikiu, kad istorijos, papasakotos žodžiu, nuotrauka, filmu, visais įmanomais būdais, kuriuos tik sukuria ir suvokia žmonės, keičia mus ir šį pasaulį. Keičia nuo neatmenamų laikų.

 „I‘m inspired to tell stories. I‘m inspired by people. The people that I meet in my travels and in my work. In my mind and as I was always brought up to believe everybody has a story to tell. And there are always stories to tell. And they need to be told.“ (iš video interviu, UNHCR Youtube Channel)

Siamoy feeds her month-old son, Hokim. The province of Badakshan in north-east Afghanistan has the highest rate of maternal mortality in the world – there are 6,500 deaths for every 100,000 live births. Afghanistan 2008. Photograph by Alixandra Fazzina/Noor. http://www.telegraph.co.uk/