Medis ir Upė

Mėnuo: spalio, 2011

Kelionė per nuostabos dangų

Pačioje vasaros pabaigoje būna stebuklinga naktis ir dar stebuklingesnė tos nakties valanda, kai kažkas nematomas tave pažadina. Pabundi, atmerki akis ir pro šiaurinį langą visu dydžiu ir visu grožiu pamatai artėjančius prie horizonto Didžiuosius Grįžulo Ratus, ryškiai spingsinčius paskutinėmis tamsos valandomis. Ir jau žinai, kad nebegali miegoti – ši naktis skirta kitkam. Ji yra skirta kelionei…

Tokią šios vasaros naktį pažiūrėjau Leonard Shlain paskaitą, paremtą jo knyga „The Alphabet Versus The Goddess. The Conflict Between Word And Image“ (paskaitą galima rasti čia -> http://leonardshlain.com/blog/?page_id=148#2). Ir buvau šio autoriaus idėjų nublokšta. Ir laiminga. Tai pažinimo teikiamas džiaugsmas. Noriu papasakoti apie L. Shlain ir jo idėjas. Galbūt susidomėsite jo paskaitomis, esančiomis internete. Nes neperteiksiu, neaprėpsiu visko, ką šis žmogus papasakojo.

Leonard Shlain

L. Shlain buvo žymus chirurgas. Jis turėjo ilgametę praktinę patirtį medicinoje (be viso kito ir operuojant galvos smegenis), bet buvo ne mažiau smalsus kitose srityse – mene, istorijoje, psichiatrijoje, antropologijoje, fizikoje. Ir turėjo vieną talentą – gebėjimą „to connect the dots“. Tuos taškus jis jungė tarp įvairių disciplinų ir priėjo nuostabių įžvalgų. Pradėjęs rašyti knygas, jis buvo įvertintas menininkų, mokslininkų, filosofų ir antropologų. Skaitė paskaitas tokiose vietose  (paminint tik kelias, bet charakteringas) kaip MoMA ir CERN.

Paskaitoje „The Alphabet Vs The Goddess“ L. Shlain nagrinėja žmogaus smegenų dešiniojo ir kairiojo pusrutulių skirtumų įtaką istorijos posūkiams. Tai labai įdomios idėjos apie tai, kaip žmonės išrado tam tikrus dalykus, stimuliavusius vieną arba kitą smegenų pusrutulį, ir kaip šis skirtingų smegenų pusrutulių įtakos dominavimas skirtingais laikotarpiais nulėmė žmonijos kelią. Ir vis dar lemia šiandien.

Mercedes Benz reklama

Ilgametę patirtį turintį chirurgą nepaliaujamai stebino mūsų smegenų dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių funkcijų skirtumai. Tik žmonių smegenų pusrutuliai yra tokie skirtingi kuriamu suvokimu. Kairysis smegenų pusrutulis siejamas su sveiku protu, logika, linijiniu, kritišku, skaidančiu į detales ir tas detales analizuojančiu mąstymu. Paprastai šiomis charakteristikomis apibūdinamas vyriškas mąstymas. L. Shlain apibendrina: kairysis pusrutulis – tai „one thing at a time brain“. Dėka šio pusrutulio mes patiriame laiką. Taip pat kairysis pusrutulis dirba, kai mes skaitome tekstą, ir padeda tekstą suvokti.

Mercedes Benz reklama

Tuo tarpu kitas – dešinysis – pusrutulis siejamas su intuicija, emocijomis, spontaniškumu, naujų ryšių tarp elementų atradimu, vaizdiniu, holistiniu, apjungiančiu mąstymu. Paprastai šios charakteristikos priskiriamos moteriškam mąstymui. L. Shlain apibendrina: dešinysis pusrutulis – „all at once brain“. Dešinysis pusrutulis veikia, kai mes žvelgiame į paveikslą, ir padeda jį suvokti. Šis pusrutulis mums padeda suvokti erdvę. Abu pusrutuliai veikia mūsų mąstymą, nepriklausomai nuo lyties. Abu mums būtini, kad galėtume funkcionuoti visuomenėje. Galime stebėti pusrutulių dominavimo santykį konkrečioje asmenybėje, taip pat savyje. Turbūt visi esame sutikę arba esame girdėję apie itin kritiškai ir analitiškai mąstančias moteris ir labai intuityvius vyrus.  

Kinijoje gyvenanti Mosuo gentis ir dabar vadovaujasi matriarchato principais.

Žmonijos istorijoje buvo laikotarpis, kai mūsų planetos kultūrose, galima sakyti, absoliučiai vyravo Deivės, Motinos-Gamtos kultas. Moterys šiose visuomenėse buvo ypatingai gerbiamos ir užėmė aukščiausias bei svarbiausias pareigas. Moterys buvo šventikės, jos atlikinėjo ritualus, jos vadovavo. Dabartiniais moksliniais duomenimis matriarchato laikotarpis truko apytiksliai 35 tūkstančius metų (palyginkime šį laikotarpį su keletu tūkstančių metų gyvuojančiomis patriarchalinėmis religijomis!). Tačiau pokytis įvyko – Deivės religijos išnyko. Kažkas istorijos eigoje nutiko, kas nuvilnijo per kultūras ir nuvertė Deivę nuo garbinimo pakylos. Deivės religiją pakeitė Dievo religija. Trys didžiosios religijos – Judaizmas, Krikščionybė ir Islamas – visiškai paneigė Deivės egzistavimą ir smarkiai sumenkino moteris, jų vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Kodėl? Kas taip radikaliai pasikeitė žmogaus sąmonėje?

Laussel Venera. Gravetės kultūra, vėlyvasis Paleolitas.

L. Shlain įžvelgė kitą galimą paaiškinimą negu Marija Gimbutienė, kuri taip pat minima šioje paskaitoje. L. Shlain pokyčių priežastimi nurodo rašto – abėcėlės – sukūrimą ir linijinio, vyriškojo mąstymo įsigalėjimą. Rašytinė tradicija, paremta kairiojo smegenų pusrutulio ypatybėmis, pakeitė žodinę tradiciją, kuri paremta dešiniojo smegenų pusrutulio ypatybėmis. Abėcėlė pakeitė paveikslą. Pasaulis nustojo būti suvokiamas holistiškai, gamta nustojo būti motina, moterys nustojo būti lygiavertės vyrams, o jų charakteringos savybės geriausiu atveju prilygo tik daugiau ar mažiau žavioms silpnybėms. Įsigalėjo gan šalta logika, kartais žiauri, absurdiška, ir linijinis mąstymas.

Situacija ėmė keistis XIX-XX a., kai Vakarų kultūroje moterys ėmė vėl grįžti į dienos šviesą, išsikovodamos savo teises. Vėl įvyko (vyksta) fundamentalus pokytis. Žmonių kova dėl lygių teisių, rasizmo nykimas, feminizmo iškilimas. Šie procesai vis dar vyksta, bet aš tikiu, kad teigiama linkme… Kas nutiko šįkart? L. Shlain nuomone, įvykis, pasukęs istorijos vagą Vakarų kultūroje ir grąžinęs moterims jų saviraiškos galimybes ir teises, buvo fotografijos, o vėliau ir videokameros bei televizijos išradimai. Visi šie išradimai yra susiję su dešiniojo smegenų pusrutulio veikla, o įvykių chronologiniai sutapimai tiesiog stulbinantys! 

Feministės "Guerrilla Girls" kovoja už lygias moterų menininkių teises meno pasaulyje.

L. Shlain buvo diagnozuotas smegenų vėžys. Vėžys buvo apėmęs kairįjį smegenų pusrutulį. L. Shlain analizavo save ir atkreipė dėmesį, kad susirgęs ypatingai ryškiai ėmė pastebėti šablonus – „patterns“, kas yra dešiniojo smegenų pusrutulio veiklos dominavimo pasekmė.

Jill Bolte Taylor

Ted Talks puslapyje yra nuostabi Jill Bolte Taylor, smegenų tyrinėtojos, kalba „Stroke of Insight“ apie tai, ką ji patyrė įvykus kairiojo smegenų pusrutulio veiklos sutrikimui – trūkus kraujagyslei. Ką reiškia nebegebėti mąstyti linijiniu būdu, kokios patirtys apima dirbant tik dešiniajam smegenų pusrutuliui? J. B. Taylor savo patyrimus apibūdina  gana tiksliai, nes netrumpą laiko tarpą buvo sąmoninga. Pvz. tam, kad surinktų telefono numerį ir išsikviestų pagalbą, J. B. Taylor teko nuo vizitinės kortelės skaičius pagal formą lyginti su telefone esančiais skaičiais, t. y. reikėjo rasti figūrų atitikmenis. Ji nebesuvokė skaičių kaip skaičių, bet suvokė formas ir gebėjo atpažinti vienodas formas. O pačią būseną kaip jausmą prilygino Nirvanai, „aš“ ribų išnykimui ir giliam Vienovės pojūčiui. Nuoroda į šią TED kalbą ->

 http://www.ted.com/talks/lang/eng/jill_bolte_taylor_s_powerful_stroke_of_insight.html

Kairysis smegenų pusrutulis valdo laiko ir atskirto „aš“ pojūtį, dešinysis atsakingas už erdvės suvokimą ir gebėjimą jausti Visumą, save begalinį.

Paskutinė L. Shlain knyga, rašyta jau sergant ir šiuo metu dar neišleista, vadinasi „Leonardo‘s Brain“ ir nagrinėja Leonardo da Vinci genijų. Viename interviu L. Shlain pasiūlė įsivaizduoti, kad Nobelio premija teikiama tik dviejose srityse – meno ir mokslo, t. y. skirtingų smegenų pusrutulių veiklos sferose. Kokiam žmogui iš bet kurio istorijos laikotarpio, iš bet kokio planetos kampelio galėtum skirti abi premijas? Galbūt yra keletas variantų, bet jeigu reiktų išrinkti tik vieną, didžiai nusipelniusį ir menui, ir mokslui žmogų, ką pasirinktum? L. Shlain atsakymas – L. da Vinci. Kokia tai buvo asmenybė? L. da Vinci buvo nesantuokinis vaikas, gėjus, vegetaras (paklaustas kodėl, atsakė, kad nenori žaloti jokių gyvūnų), kairiarankis (nors galėjo vienodai naudotis abiejomis rankomis). Jis turėjo tiems laikas labai platų, globalų mąstymą. L. da Vinci  buvo ypatingos dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių dermės pavyzdys – daugiadisciplininis genijus ir moderniai mąstanti jautri asmenybė.

Nustatyta, kad internetas stimuliuoja abu smegenų pusrutulius lygiaverčiai… Kaip tai keis žmonijos istoriją? Labai norisi tikėti, kad internetas prisidės prie pozityvios evoliucijos ir pusiausvyros suradimo!

Pablo Picasso "Le Guitariste" (1910)

Grįžtant prie taškų jungimo, noriu paminėti dvi paskutines iš visų keturių L. Shlain knygų. Pirmoji jų, ir tikrai pati pirmoji parašyta L. Shlain knyga, – „Art & Physics. Parallel Visions in Space, Time & Light”. Paskaitą galima rasti čia -> http://leonardshlain.com/blog/?page_id=148. Jeigu tau reiktų savo mažametei dukrelei, su kuria vaikštai po modernaus meno muziejų, paaiškinti, kodėl vienas ar kitas paveikslas yra vertingas, nors ji sako, kad pati galėtų tokį nupiešti? L. Shlain teko laužyti galvą dėl rimto atsakymo savo vaikui ir sau. Kodėl menas vienu istorijos momentu tapo nebesuprantamas dažnai ne tik vaikui, bet ir neretam suaugusiam, pakankamai išsilavinusiam žmogui? Kodėl fizika XX a. tapo tikru iššūkiu sveikam protui? Pradedant nuo reliatyvumo teorijos, baigiant Heizenbergo neapibrėžtumo principu. L. Shlain įžvalgos vėlgi tiesiog pribloškia. Jis vardina pavyzdžius, kai menininkai-vizionieriai pamatydavo pasaulį naujai – pasitelkdami erdvę/perspektyvą, šviesą/šešėlį ir laiką/abstrakcijas. Beveik tuo pat metu arba greitai po to fizikai-revoliucionieriai naujus būdus interpretuoti pasaulį pritaikydavo moksle.

Kazimir Malevich "Circle" (1915)

Antroji knyga – „Sex, Time and Power“. Dvi paskaitas, paremtas šia knyga ir pasakojančias apie lyčių fiziologiją, pastarosios kaitą evoliucijos eigoje ir reikšmę lyčių santykiams bei kultūrai, galima rasti čia -> http://leonardshlain.com/blog/?page_id=148#3. Šios kaip ir kitos paskaitos labai šmaikščios, moksliškai informatyvios ir… (lyg saldainių parduotuvė vaikui) jos yra didelis džiaugsmas suprasti pasaulį ir save trokštančiam žmogui.

Vieną rudens vakarą klausiau savęs –  kas yra kelionė? Kelionė yra nukeliauti iš taško A į tašką B. Kelionė yra nuostabos patirtis. Kelionė – beribiame pažinimo danguje sujungti taškus į spindinčius prasmės žvaigždynus.

Post Scriptum. L. Shlain atsakymas savo dukrai į klausimą „What is the meaning of life?“:

Live life to the fullest

Be compassionate to others less fortunate

Plant gardens

Keep an eye out for beauty

Appreciate sunsets

Strive to do your best

Be a good friend

Always be curious

Enjoy the people that love you

 
Reklama

Yra kitas kelias

Ankstesniame įraše parašiau vieną mintį: „Pažeidžiamumas yra didžiausia stiprybė“. Pripažįstu, kad, pirmą kartą girdint, tai geriausiu atveju gali nuskambėti kaip paradoksas, blogiausiu – kaip nesąmonė. Todėl noriu apie tai parašyti daugiau. 

Kad pažeidžiamumas ir jautrumas turi didelę pozityvią jėgą, galima pajusti intuityviai. Kai kas tai suvokė dvasinio nubudimo metu. Noriu apie tai papasakoti, remdamasi Hiustono universiteto (tiksliau  – The University of Houston Graduate College of Social Work) profesorės Brene Brown atlikto tyrimo išvadomis. Šios mokslininkės tyrimų temos – pažeidžiamumas, drąsa, autentiškumas, gėda. Kaip tokius dalykus tyrinėti? B. Brown tyrinėja žmonių istorijas.

Ilgą laiką B. Brown kaip akademikės credo buvo: ko negali išmatuoti, tas neegzistuoja. Nes ji mėgo tvarką. Sutvarkyti, išsiaiškinti ji norėjo ir sudėtingas sąvokas. Vienas tyrimas pakeitė jos pasaulėjautą ir pasaulėvoką.

B. Brown pradėjo tyrinėti ryšio (connection) sąvoką. Po dešimtmetį trukusio socialinio darbo ji suprato, kad svarbiausias dalykas, kurio reikia žmogui, patyrusiam bet ką, – jausti ryšį su aplinka, su kitais žmonėmis. Tačiau kaip žmonės suvokia ryšį, ką jie sudeda į šią sąvoką? Jau tyrimo pradžioje B. Brown buvo apstulbinta. Kalbantis su žmonėmis, ji atrado, kad žmonių paklausus apie meilę, jie papasakoja apie savo sudaužytą širdį, paklausus apie ryšį, jie papasakoja apie neužmegztus arba nutrūkusius santykius.

B. Brown suvokė, kad ryšio nebuvimo ar nutrūkimo baimė ir yra gėda. Pavyzdžiui, ar manyje yra kas nors, ką pamatę ar sužinoję žmonės nutrauks su manimi santykius? Ar aš esu vertas turėti santykius su žmonėmis būdamas toks, koks esu? Tai universalūs klausimai. Gėdą, dėl to, kokie yra, kokių savybių ar minčių turi, jaučia daugiau arba mažiau visi. B. Brown manymu, tie, kas niekada nejaučia gėdos, neturi gebėjimų sukurti ir palaikyti žmogiškuosius ryšius ir jausti empatiją. Niekas nenori apie gėdą kalbėti. Ir kuo mažiau nori apie ją kalbėti, tuo daugiau gėdos turi savyje.

Gėda paremta tuo, kad jaučiamės nepakankami – nepakankamai geri, protingi, gražūs, mylimi, įvertinti. Tam, kad užmegztume ryšį, turime tapti matomi. Ir kuo gilesnį ryšį norime užmegzti, tuo labiau turime atsiverti. Tokie, kokie esame. Tai reiškia atsiverti gėdai. Tapti pažeidžiamais. B. Brown suvokė, kad svarbu suprasti, kaip „veikia“ pažeidžiamumas (vulnerability). Būti pažeidžiamu iš pirmo žvilgsnio atrodo kažkas blogo, bet ar tikrai?

B. Brown tyrimas užtruko. Jis išsitęsė iki šešerių metų, tūkstančių interviu, daugybės istorijų, netgi žmonių atsiųstų savų dienoraščių ištraukų. B. Brown atrado dviejų tipų žmones. Tuos, kurie jaučiasi esantys vertingi, ir tuos, kurie kovoja, stengiasi dėl to, kad jaustųsi vertingi. Žmonės, kurie jaučiasi vertingi, jaučia meilę ir ryšį, nes tiki, kad yra verti meilės ir ryšio. B. Brown tai pasirodė keista ir įdomu. Ji pasirinko tyrinėti tik tų žmonių, kurie turėjo savo vertingumo pojūtį, istorijas. Ką visi šie žmonės turėjo bendro? Štai ką:

Drąsą (courage)

Atjautą (compassion)

Ryšio (connection) pojūtį

Pažeidžiamumą (vulnerability)

Pirminė anglų k. žodžio drąsa „courage“, kilusio iš lotynų kalbos („širdis“ lotyniškai „cor“), reikšmė – iš širdies  papasakoti savo istoriją apie tai, kas esi. Šie žmonės, kuriuos pasirinko tyrinėti B. Brown, turėjo drąsos būti netobuli. Taip pat šie žmonės pasižymėjo gebėjimu atjausti – būti gerais sau ir kitiems. Šie žmonės neslėpė nuo kitų ir savęs savo autentiškumo, todėl gebėjo užmegzti ryšį. Jie buvo susitaikę su tuo, kas jie yra dabar, o ne nuolat galvojo apie tai, kuo turėtų ar norėtų būti ateityje.

Ir… jie neatstūmė, bet priėmė savo pažeidžiamumą. Jie tikėjo, kad tai, kas daro juos pažeidžiamais, daro juos gražiais. Jie nesakė, kad pažeidžiamumas yra patogus. Bet taip pat nesakė, kad jis yra kankinantis. Jie sakė, kad pažeidžiamumas yra būtinas. Šie žmonės darė dalykus, dėl kurių negalėjo turėti garantijų, kad viskas bus gerai. Jie išsakė savo meilę, kai ši galėjo būti vienpusė ir nepriimta. Jie rinkosi investuoti į santykius, kurių baigties nežinojo. Šie žmonės tikėjo, kad tai fundamentalu. Nors B. Brown tuo metu manė, kad tai išdavystė. Juk būti tyrėju, atlikti tyrimus – tai kontroliuoti ir nuspėti. O jos tyrimų dalyviai – žmonės, kurie išsiskyrė savo vertės pojūčiu, – jai sakė, kad gyvenime reikia apkabinti savo pažeidžiamumą ir liautis kontroliuoti bei manyti, kad gali būti tikras dėl savo spėjimų.

B. Brown priėjo aklavietę (jos psichoterapeutės manymu – dvasinį nubudimą). Ši kova su pažeidžiamumo vertės pripažinimu B. Brown truko dar metus. Ji tiesiog nebuvo iš tų žmonių, kurie pažeidžiamumą lengvai prisijaukina. Tačiau kovą su pažeidžiamumu ji pralaimėjo ir laimėjo savo gyvenimą.

Tada B. Brown grįžo prie tyrimo, kurį norėjo užbaigti ir padaryti išvadas. Ji norėjo atsakyti į klausimą, kodėl mes taip bijome būti pažeidžiami, kodėl nematome to kaip vertybės, kuri mums padėtų atsiverti gyvenimui, jo galimybėms. Ir ji atrado, kad mes užspaudžiame, paslepiame nuo savęs pačių savo silpnąsias vietas kaip bet kurią kitą nemalonią emociją – baimę, gėdą, nusivylimą. Tačiau turbūt kiekvienas, kas bandė savyje kažką užgniaužti, pajuto, kaip kartu sumažėja gyvybingumas, džiaugsmas, dėkingumas ir laimė. Kad ir kiek bandytume savyje kažką nuslopinti, tai tik didins pažeidžiamumo ir nesaugumo pojūtį…

Bet yra kitas kelias, pasak B. Brown. Būti matomais. Giliai matomais. Matomais tiek, kad būtume pažeidžiami. Mylėti iš visos savo širdies, net kai nėra jokių garantijų. Jausti dėkingumą tomis akimirkomis, kai yra iš tikrųjų baisu, kai iš tikrųjų neaišku, kai iš tikrųjų rizikuojame būti nesuprasti. Pasakyti sau – aš esu pažeidžiamas, nes esu gyvas! Ir iš tikrųjų gyvas, kai iš tikrųjų pažeidžiamas. Tikėti, kad esame pakankami. Šią akimirką užtenka to, kas esame. Kad galėtume save mylėti ir būti sau geri. Kad galėtume mylėti kitą ir būti geri kitam. Neapsimesti nepažeidžiamais. Taip pat tobulais ar viską žinančiais. Geriau būti atvirais gyvenimui ir sau.

Taip, yra kitas kelias. Ne tas, kuriame nesakai, nematai, negirdi svarbių dalykų (kaip kad Vakaruose dažnai interpretuojamos trys išmintingosios japonų beždžionėlės Mizaru, Kikazaru, Iwazaru). Bet tas, kuriame renkiesi sakyti, matyti ir girdėti save. Atsiverti mūsų būties paradoksams. Būties, kurioje tu turi mylėti šią akimirką viską būtent taip, kaip yra. O kitą akimirką – pranokti save. Suvokti pažeidžiamumo grožį ir stiprybę. Nes pro tą vietą, kurią atidarai savuosiuose šarvuose, išteka ir suteka meilė.

Mano kūnas – Žemė

Eve Ensler vaikystėje patyrė savo tėvo fizinę ir seksualinę prievartą. 1996 m. ji parašė savo garsiąją pjesę „Vaginos monologai“. 1998 m. ji įkūrė tarptautinį aktyvistų judėjimą „V-day“, siekiantį sustabdyti smurtą prieš mergaites ir moteris. Šis judėjimas moko, kuria, stato, šviečia, palaiko. Mergaites ir moteris. Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kenijoje, Haityje, Irake, Afganistane ir kitur. E. Ensler ir jos pasisakymai (knygų man, deja, neteko skaityti) padrąsina kiekvieną iš mūsų. Ši moteris laiko už rankos mergaitę mumyse.

Mergaitė mumyse, tiek moteryse, tiek ir vyruose, pasak E. Ensler, yra atjauta, empatija, aistra per se, pažeidžiamumas, atvirumas, intensyvumas, asociacijos, ryšiai, intuityvumas. Ir tai tokios gražios žmogiškosios savybės! Jos tokios gyvos. Ir dauguma iš jų nuvertinamos patriarchalinėje visuomenėje. Nors būtent be atjautos išmintis negalima. Pažeidžiamumas yra didžiausia stiprybė. Emocijos savyje turi neatsiejamą logiką, vedančią į radikalų, būtiną, gelbėjantį veiksmą. Tai vis E. Ensler mintys, mano atpasakotos. Tai mintys, kurias taip svarbu skleisti ir įsisąmoninti šiuolaikiniame pasaulyje, į kurį vėl pamažu po tūkstantmečių priespaudos sugrįžta moterys…

Ko žmonės vieni kitus ilgai mokė, tai paniekinti ir nuslopinti mergaitiškas savybes. Būti berniuku – tai šiukštu nebūti mergaite. Būti vyru – tai nebūti mergaite. Būti moterimi – tai nebūti mergaite. Būti stipriu – tai nebūti mergaite. Būti lyderiu – tai nebūti mergaite. E. Ensler manymu, mergaitė yra kažkas tokio galingo, kad teko visą pasaulį ištreniruoti ja nebūti!

Didelis perversmas E. Ensler pasaulėjautoje įvyko, aplankius Kongo Demokratinę Respubliką ir susitikus su daugybe moterų ir mergaičių, nukentėjusių nuo šalyje vykstančių karų. Nukentėjusių nuo karo prieš moteris. Sistemingo moterų prievartavimo, kankinimo ir žudymo nesuvokiamais mastais ir priemonėmis. Pavyzdžiui, ekonominiais tikslais. E. Ensler, išklausiusią savo gyvenime daug baisių moterų pasakojimų, ten išgirsti pasakojimai visiškai sutriuškino. Tas sutriuškinimas buvo didysis persilaužimas jos sieloje – „mergaitės ląstelės“ atsivėrimas. Tai paskatino E. Ensler tapti dar drąsesne. Ištisų metų, kai negalėjo užmigti, galėjo tik verkti, kaina. Bet nuo tų baisų istorijų, svarbiausia – nuo tų moterų ir mergaičių, ji niekada nebenusisuko ir tapo jų balsu.

E. Ensler ragina mylėti mergaitę savyje, vertinti emocijas ir jautrumą, visa, kas būdinga mergaitėms. „Tai – ateitis“, – sako E. Ensler. Nepaisant visų kančių ir žiaurumų, kuriuos patyrė pati ir kitos moterys bei mergaitės visame pasaulyje, E. Ensler pasakoja ne skriaudos, bet didžiulės narsos, gerumo ir žmogiškumo istorijas. Mergaitės turi nepaprastą atjautos ir transformacijos galią.

E. Ensler labai gražiai ir šiltai kalba apie vyrus. Kulkos yra jų ašaros nuo to laiko, kai jiems uždraudė verkti. Kai jiems uždraudė būti jautriais ir pažeidžiamais, jie dažnai tapo žiaurūs ir smurtaujantys. Vyrus ši santvarka privertė dėvėti kaukes – apsimesti žinančiais, kai jie nežino, apsimesti stipriais, kai jie tokiais nesijaučia. Šis mergaitės užslopinimas labai skaudžiai atsisuko prieš juos pačius ir apsunkino jų gyvenimą.

Atsisukime į mergaitę – emocingą būtybę mūsų viduje. Ji yra ne mažiau svarbus segmentas mūsų žmogiškume negu visi kiti. Atraskime šios mūsų dalies jėgą ir dovanas. Ir tada galbūt kai kas pasikeis mūsų pasaulyje.

Iš Eve Ensler knygos „I Am an Emotional Creature: the Secret Life of Girls Around the World“:

„I love being a girl. I can feel what you‘re feeling as you‘re feeling inside the feeling before. I am an emotional creature. Things do not come to me as intellectual theories or hard-pressed ideas. They pulse through my organs and legs and burn up my ears. Oh, I know when your girlfriend is really pissed off, even though she appears to give you what you want. I know when the storm is coming. I can feel the invisible stirrings in the air. I can tell you he won‘t call back. It‘s a vibe I share. I am an emotional creature. I love that I do not take things lightly. Everything is intense to me, the way I walk in the street, the way my momma wakes me up, the way it‘s unbearable when I lose, the way I hear bad news. I am an emotional creature. I am connected to everything and every one. I was born like that. Don‘t you say all negative, that it‘s only a teenage thing or it‘s only because I‘m a girl. These feelings make me better. They make me present. They make me ready. They make me strong. I am an emotional creature. There is a particular way of knowing. It‘s like the older women somehow forgot. I rejoice that it‘s still in my body. Oh, I know when the coconut is about to fall. I know we have pushed the Earth too far. I know my father isn‘t coming back, and that no one is prepared for the fire. I know that lipstick is more than show, and boys are super insecure, and so-called terrorists are made, not born. I know that one kiss could take away all my decision making ability. And you know what? Sometimes it should. This is not extreme. It‘s a girl thing, what we would all be if the big door inside us flew open. Don‘t tell me not to cry, to calm it down, not to be so extreme, to be reasonable. I am an emotional creature. It‘s how the Earth got made, how the wind continues to pollinate. You don‘t tell the Atlantic Ocean to behave. I am an emotional creature. Why would you want to shut me down or turn me off? I am your remaining memory. I can take you back. Nothing has been diluted. Nothing‘s leaked out. I love, hear me, I love that I can feel the feelings inside you, even if they stop my life, even if they break my heart, even if they take me off track, they make me responsible. I am an emotional, incondotional, devotional creature. And I love, hear me, I love love love being a girl.“

Po sunkių patirčių, tokių kaip seksualinė prievarta, nenuostabu, kad mergaitėse išsikeroja svetimumas savo kūnui. Nors taip įvyksta ir mergaitėms, kurios neturėjo tokių sunkių patirčių. Kažkas yra mūsų visuomenėje, mūsų kultūroje, kas vis dar verčia pačias moteris sudaiktinti savo kūną. 

Taip nutiko ir E. Ensler. Ji didžiąją gyvenimo dalį praleido jausdama savo kūną kaip „kitą“, t. y. atsietą nuo „aš“. E. Ensler save sukoncentravo į galvą lyg neturėtų kūno. Ir, nors ji tiek daug klausėsi kitų moterų apie jų kūnus, savąjį ignoravo. Galų gale ji ėmė žiūrėti į jį kaip į daiktą, kuris gali judėti greitai, gali nuveikti darbus. Kūnas kaip aparatas, kaip mašina, kuriuo galima naudotis ir iš kurio galima reikalauti kažką atlikti. Kartais iš savo kūno ji reikalavo daugiau negu jis galėjo duoti. Kai buvo pavargusi, gėrė daugiau espresso, jeigu bijojo, ėjo į gąsdinančias vietas ir darė gąsdinančius dalykus. Ji keitė savo kūną į norimas formas. Kartais ji buvo gera savo kūnui, bet tik kartais. Kai E. Ensler sukako keturiasdešimt, ji ėmė nekęsti savo kūno. Bet tai ji vadina progresu, nes jos kūnas bent jau egzistavo tiek, kad jo buvo galima nekęsti. Ir tada ji aplankė Kongo Demokratinę Respubliką… Ir tada ji susirgo vėžiu.

Staiga, ji vėl turėjo kūną. Kūną, kurį skenavo, badė adatom, iš kurio išiminėjo organus, kurį degino chemikalais. Vėžys susprogdino jos atsiskyrimo nuo kūno sieną. Ji suprato, kad krizė jos kūne yra krizė Žemėje. Tai buvo žiaurumo ir godumo vėžys. Tai buvo žmonių, kurie gyvena prie toksiškų gamyklų ir yra tokie neturtingi, kad negali išsikelti, vėžys. Tai vėžys anglies kasyklų darbininkų plaučiuose. Tai streso, kad tavo pasiekimai nepakankami, vėžys. Užgniaužtų traumų vėžys. Narvuose suspaustų vištų ir užterštų vandenų žuvų vėžys. Prievartaujamų moterų įsčių vėžys.

E. Ensler cituoja autorių Philip Shepherd: „If you are divided from your body, you are also divided from the body of the world, which then appears to be other than you or seperate from you, rather than the living continuum to which you belong.“

Tačiau susirgusi vėžiu E. Ensler susivienijo su savo kūnu. Ji pasakoja, kaip atsigula į žolę ir įtrina ja save. Myli purvą ant savo kojų ir pėdų. Ir kai lyja smarkus lietus, ji klykauja ir bėgioja ratais. Ji žino, kad viskas susiję. Randas, kuris eina per jos pilvą, yra Žemės drebėjimo metu atsivėrę plyšiai. Ir kai trečią iš šešių chemoterapijos dienų joje dega skausmo ugnis, tai ta pati ugnis, kuri dega pasaulio miškuose. Ir pūliniai, kurie augo aplink jos išoperuoto pilvo žaizdą, buvo tie patys teršalai pasaulio vandenynuose. Ir jos viduje buvo nafta užlieti pelikanai ir plaukiojančios negyvos žuvys. 

Kartu su ryšio tarp visko šiame pasaulyje suvokimu ateina didžiulė atsakomybė. Tu nebegali būti abejingas. Mūsų Žemė yra kankinama ir kankinasi kaip ir milijonai žmonių šiame pasaulyje. E. Ensler sako, kad yra receptas išlikti, išgyventi mums visiems ir Žemei. Jis yra panašus į tą, kuris padėjo jai pačiai gydyti savo ligą.

„It has to do with attention and recources that everybody deserves. It was advocating friends and a doting sister. It was wise doctors and advanced medicine and surgeons who knew what to do with their hands. It was underpaid and really loving nurses. It was magic healers and aromatic oils. It was people who came with spells and rituals. It was having a vision of the future and something to fight for, because I know this struggle isn‘t my own. It was a million prayers. It was a thousand hallelujahs and a million oms. It was a lot of anger, insane humor, a lot of attention, outrage. It was energy, love and joy. It was all these things. It was all these things in the water, in the world, in my body.“

Prievarta prieš moteris yra prievarta prieš Žemę. Moterų problemos yra fundamentalios mūsų planetai. Nesudaiktinkime moters kūno ir Žemės. Mylėkime mergaitę savyje ir mylėkime moteriškąją išmintį, kuri yra pakankamai stipri, kad išlaikytų atsukusi žvilgsnį į skaudžiausius dalykus, ir pakankamai aistringa, kad pajudintų kalnus, pakankamai jautri, kad išliktų gera. Tai padės mums ir mūsų planetai.

Šiame įraše  labai daug pačios E. Ensler minčių. Kai kur jų net nedėjau į kabutes. Jos persipina su manosiomis. Viskas susiję.

Kaip gyvūnai mums primena apie žmogiškumą (I)

Jonathan Safran Foer knygą „Eating Animals“ atradau aktorės Natalie Portman dėka. Interneto platybėse yra gražus jos straipsnelis apie šią knygą.

Natalie Portman taip pat yra sakiusi: „Eating Animals“ changed the way I choose what to eat. After I read it I gave it to everyone I love. The book reminded me that what we choose to eat defines not only our physicality, but also our humanity.“

Taip pat ir mūsų psichinę, dvasinę savijautą – pasakytų visi tie, kurie rimtai praktikuoja jogą.                                                     

Prie knygos grįšiu truputį vėliau, prieš tai trumpai papasakosiu, kaip pati susipažinau su vegetarizmu. Tai įvyko palyginus neseniai – prieš dvejus metus (nors atrodo, kad prieš ištisą gyvenimą). Šeimoje ir artimoje draugų aplinkoje seniai buvo ir vis dar yra vegetarų. Kartą vienas draugas padovanojo filmą „Meet your Meat“, kurį pažiūrėjęs pats tapo vegetaru. Filmo nesugebėjau pabaigti žiūrėti – jis buvo labai baisus. Bet pati vegetare vis dar netapau ir apie tai, galima sakyti,  negalvojau…

Vieną dieną jogos, kurią prieš dvejus metus lankiau, mokytoja pasakė tiesiai šviesiai – niekad nebūsi dvasiškai ramus, jei valgysi mėsą (taip pat žuvį ir pagal jogos mitybą dar kai kuriuos kitus produktus). Mane šie žodžiai gan smarkiai pribloškė. Mėsos nevalgymas gali būti ne gyvūnų, bet savęs gailėjimo ir atjautimo pasekme. Tai buvo man nauja informacija. Kadangi gerbiu savo sritį išmanančius ir ilgą kelią nuėjusius žmones, ši idėja įstrigo giliai. Apsisprendžiau – du mėnesius, kuriuos truks įvadas į jogą, mėsos ir žuvies atsisakysiu. Kad tai, ką darau, būtų tikra. Tiesiog pabandymui. Bet pasibaigus tiems dviems mėnesiams, taip daugiau ir nebegrįžau prie mėsos ir žuvies. Dabar į mėsos ir žuvies produktus žiūriu kaip į nevalgomus, nes kartą mačiau knygutėje grybų suskirstymą – valgomi, nuodingi ir nevalgomi. Ruošiamų patiekalų kvapai negundo ir apetito nekelia. Visiškai lengvai, natūraliai ir, pašiepiant save, dėl savanaudiškų paskatų aš tapau vegetare.

Vis dar turiu problemą – kaip kitiems paaiškinti, kodėl nevalgau mėsos ir žuvies. Visada jaučiuosi nejaukiai paklausta kodėl. Turbūt dėl to, kad nujaučiu tūkstančius argumentų skeptiškumui ir nepritarimui. Turbūt todėl, kad pati neturiu konkrečių suformuluotų, paruoštų atsakymų. Ir jų kažkodėl neruošiu, nors tikrai nejauku atsisakyti patiekalų svečiuose, nuostabos ar ir visiško nesupratimo strėlėms smingant į tave. Mano močiutė pasistengia kaskart mano vegetarizmą užmiršti ir nustemba kiekvieno aplankymo metu iš naujo ir smarkiai. Ji to negali suvokti ir gąsdina ligomis. Suprantu savo močiutę… Vis dėlto žmonėms, kurie visą gyvenimą nugyveno vienaip, vienu sakiniu nepasakysiu, kodėl renkuosi gyventi kitaip. Prisimenu, man niekad nereikėjo konkrečių paaiškinimų iš kitų žmonių dėl jų vegetariško gyvenimo būdo. Kai žmogus pasakydavo esąs vegetaras, jaučiau instinktyviai jo pasirinkimo priežastis ir gerbiau tokius žmones. Turbūt pati nesąmoningai renkuosi tokią poziciją – tie, kas supras, supras be žodžių.

Ir štai beveik po dviejų metų skaitau J. S. Foer knygą. Labai džiaugiuosi, kad ji mano rankose. Neabejoju, ji man padės giliau suvokti vegetarizmo reikšmę ir svarbą. Atskleis daugiau atsakymų į klausimą „kodėl?“.

Ši knyga įtraukia nuo pat pirmo puslapio, nes yra parašyta šmaikščiai ir vaizdingai, joje gausu didelių ir mažų humoristinių, skaudžių ir dilemiškų visiems pažįstamų gyvenimiškų situacijų. Kartu tai labai išmintinga knyga. Joje keliami filosofiniai klausimai ir pateikiami jautrūs atsakymai. Tai labai turtinga knyga. Turtinga ne tik faktais ir tyrimais, ji turtinga žmogiškumu.

Noriu apie ją papasakoti daugiau…

J. S. Foer pakeitė tėvystė. Belaukdamas pirmojo savo vaikelio gimimo, jis savyje pajautė stiprius impulsus vėl iš naujo iškelti klausimus apie kasdienius pasirinkimus. Šįkart ne dėl savęs, o dėl savo į šį keistą, paradoksalų pasaulį ateinančio vaiko. Jis galvojo apie visus tuos klausimus, į kuriuos turės atsakyti savo vaikui, ir apie tai, ko jis šį naują žmogų nori išmokyti apie pasaulį. Kodėl knyga apie gyvūnų valgymą, kodėl maistas atrodo toks svarbus? Nes maistas atskleidžia mūsų istoriją ir vertybes. Būdamas žydas J. S. Foer akcentuoja dvi funkcijas, kurias atlieka maistas pagal žydų tradicijas: maistas puoselėja ir maistas padeda prisiminti. Jis pasakoja savo močiutės, iškentėjusios karą, slapstymąsi, tragišką maisto trūkumą, istoriją. Kai vienoje slaptavietėje jai, išbadėjusiai, silpnai ir nežinančiai, kada kitą kartą jai bus ištiesta pagalbos ranka ir ar pavyks išgyventi iki kito ryto, buvo pasiūlyta mėsa, ji jos atsisakė:

„- I didn‘t eat it.

– You didn‘t eat it?

– It was pork. I wouldn‘t eat pork.

– Why?

– What do you mean why?

– What, because it wasn‘t kosher?

– Of course.

– But not even to save your life?

– If nothing matters, there‘s nothing to save.“

Knyga nebuvo pirminis J. S. Foer sumanymas. Pirminis sumanymas buvo išsiaiškinti, kas yra mėsa. Kuo konkrečiau, kiek įmanoma. Iš kur ji atkeliauja? Kaip ji pagaminama? Kaip elgiamasi su gyvūnais? Ir kiek tai turi mums rūpėti? Kokios yra ekonominės, socialinės, aplinkosauginės gyvūnų valgymo pasekmės? J. S. Foer-būsimo tėčio kelionė jam parodė tai, ko jis kaip pilietis negalėjo ignoruoti, o kaip rašytojas negalėjo pasilikti tik sau.

Knygos pagrindas – didžiulis kiekis tyrimų, surinktos informacijos, kuo konservatyvesnės ir patikimesnės statistikos, dviejų nusamdytų nepriklausomų faktų tikrintojų analizės. Tačiau J. S. Foer pripažįsta esminį dalyką, kad faktai ir skaičiai yra svarbūs, bet vien jų neužtenka. Ką mums reiškia preciziškai išmatuotas vištos atsakas į skausmą? Ar jis mums svarbus? Bet įvilk faktus į istoriją, atjautos arba dominavimo, į istoriją apie pasaulį, kuriame gyvename, istoriją apie tai, kas mes esame ir kas norime būti, tada bus galima prasmingai kalbėti apie gyvūnų valgymą.

„Putting aside, for a moment, the more than ten billion land animals slaughtered for food every year in America, and putting aside the environment, and workers, and such directly related issues as world hunger, flu epidemics, and biodiversity, there is also a question of how we think of ourselves and one another. We are not only the tellers of our stories, we are the stories themselves.“

Bus daugiau…

Neliestoje girioje paklydusių gėlių pynė

Pasakodami istorijas, kuriame pasaulį. Atsiverdami – susiliejame. Pasidalindami – augame. Papasakodami savo istoriją, išgalvotą ir neišgalvotą, paprastą, bet tikrą, įmantrią, bet išjaustą, kažkam tikrai pakeičiame žingsnių iki horizonto skaičių, kopėčių į dangų nuolydį, o galbūt išjudiname pamatus oro pilių. Pastarosios, pasak R. Kundroto ir A. Lyvos, yra nesugraunamos – aš jiems pritariu!

Turbūt visos istorijos yra mokytojai, jei tik joms leidžiame… Ir priešai būna mokytojais. Ir priešus privalome prisijaukinti, norėdami būti vientisi. Ir atrasti save. Mano rankose perskaityta knyga – Somaly Mam „Prarastos nekaltybės kelias“. Tai istorija, kurios norėtųsi nežinoti. Norėtųsi, kad niekada niekam nereiktų rašyti tokių prisiminimų. Norėtųsi niekada nepripažinti, kad žmonės gali daryti tokius dalykus, kokius jie daro. Juk kaip norisi kai kurias žmogaus savybes priskirti žvėrims. Bet tai ne žvėrys, tai žmonės – turbūt patys žiauriausi gyvūnai. Aš turbūt niekad nepaliausiu stebėtis. Susan Sontag pyko ant žmonių, kurie vis dar stebisi… Aš prieš ją lenkiuosi, bet kolkas nieko negaliu su savimi padaryti.

Galima atstumti, užsimerkti ir nusisukti. Bet tada prarasi save. Ne pasaulio pažinimo galimybę, o save. Neapkabinęs pasaulio, nepamilsi savęs.

Neliestoje girioje paklydusių gėlių pynė –  tai vardo Somaly reikšmė. Somaly Mam. Ši moteris nežino, koks jos tikrasis vardas. Ji nežino, kuriais metais gimė. Nežino, kas buvo jos tėvai. Ir kodėl jai nutiko dalykai, kurie nutiko. Kodėl pasaulyje vyksta tokie dalykai, kokie vyksta. Šiandien, kai tai skaitai.

Po sudėtingų XX a. antros pusės Kambodžos istorinių įvykių tenykščių žmonių mentalitete įvyko pokyčiai, kurie Somaly Mam pasakojimuose apibūdinami bendravimo išnykimu, uždarumu. „Raudonųjų khmerų režimo metais žmonės nuslopino bet kokius žmogiškus jausmus, nes jausti – reiškė jausti skausmą.“ Jie nebepasakojo istorijų, nebesidalino, niekuo nepasitikėjo. Ir visą susikaupusį skausmą išliejo kitais būdais. Vienas jų – nesuvokiamas žiaurumas prieš mergaites ir moteris. Tų istorijų klausydamiesi verkia ir vyrai.

Somaly Mam knygoje „Prarastos nekaltybės kelias“ – jos pačios gyvenimo istorija. Nuo pat pradžios, tada, kai keliolikos metukų buvo parduota į viešnamį, iki organizacijos AFESIP, skirtos moterims, patekusioms į bėdą, sukūrimo, nuo kritimo labai giliai iki pakilimo ir nuo tada sekusio juodo kasdienio darbo rizikuojant viskuo, kuo žmogus gali rizikuoti. „Dar vaikystėje mus išmokė būti kaip kapokmedžiai – dam korai, kurčias ir nebylus. Jei įmanoma, ir aklas.“  

Tai labai sunkios istorijos. Ir jos nėra praeityje. Jos tik sudėtingėja kasdien. Šalia visų kančių, kurias žmonės patiria šią akimirką šioje žemėje, mergaičių (dar visai vaikų) ir moterų kančios pribloškia. Įmantresni tampa kankinimo įrankiai ir tinklas, apraizgęs pasaulį, nesustoja plisti. Somaly Mam negali miegoti naktimis, kai negali padėti bent vienai kankinamai ir žudomai mergaitei. Dabar, šią akimirką, tai vyksta.

Ar mes galime miegoti? Jeigu taip, kaip tai keičia mus? Ar aš kažką suprantu apie šį pasaulį ir save? Kai mąstau apie tai… tai iš esmės keičia mano matymo ir suvokimo perspektyvą. Aš pervertinu viską iš naujo. Somaly. Taip, tai ši besišypsanti, spinduliuojanti moteris!  

Šiandien jai skirtų apdovanojimų ir titulų sąrašas ilgas. Bet dar ilgesnis jos nueitas kelias. Nežinau, ar jos širdyje yra nekraujuojanti vieta. Daug kas aprašyta minėtoje autobiografinėje knygoje. Tai moteris, kurios pasakojimas pakeis tave. Nuostabiausia, kad jis įkvėps tave, jis sušildys tave. Nepaisant visų nesuvokiamų ir neaprėpiamų kančių, kurias glaus savyje.

Tikiu, jog, kad ir kas benutiktų, žmoguje yra giria, yra gėlių girliandos, kurios niekada nebus paliestos.