Medis ir Upė

Žuvelė

manyje gimė žuvelė

iš jos išsiliejo vandenynas

vandenyne išaugo krantas

krante nutūpė paukštis

dainuoti apie sparnus keliantį vėją

namų minkštumo padangėj

toje dainoje skraidė žuvelė

kol gelmėj sumirksėjo dugnas

dugne pražydo laužas

į laužą nėrė žuvelė

sėkla krito žemėn

nuo tada

nuo pačios pradžios

esu žalias vijoklis

šokantis aplink tavo širdį

saulėtose paklodėse

Reklama

Mūsų toliai

GEDSC DIGITAL CAMERA

Toliai, į kuriuos einu su tavimi, prasideda nuo mano nosies galiuko ir baigiasi tavo glėby. Tik jie daug didesni. Jie prasideda mano širdies įkurdintam lizde ir baigiasi, kur tavo dangus gilus ir atviras. Jie nusidriekia į vaizduotės sūkurį. Kur duobėtoj šaly laikomės kiekvienos žvaigždės, sušalusioj žemėj surandam bepročius neklusnius pumpurėlius. Ir vėl, ir vėl prieinam vietą sustoti ir būti arti. Tai laikas groti aukščiausiais akordais. Tai ramuma, kad tolių žemėlapiai subraižyti tavo marškinių raštuose, įsispaudę raukšlelėse aplink akis. Tolių aidus girdėjau tavo balse, kai skaitei poeziją, kai pamiršau, kad kada nors dar reikės kur nors eiti. Su tavimi pasiilgstu tik visko, ką jau turiu, ko kada nors neteksiu. Jei liūdžiu, tai tik dėl to, kad be šio jausmo pasaulis lengvai panašėja į nespalvotas sienas. Šįkart laimingiau. Kai mūsų kely kyla dulkės nuo paikų pokštų gausos, žinau, kad mūsų toliuose pražydo šermukšniai.

Gražus sapnas

GEDSC DIGITAL CAMERA

pabusti nuo jo horizonto paraudimo

pažvelgti pasaulin pro jo šypsenos langą

pakilti iš praeities patalo jo blakstienų sparnais

nusiprausti šiltoj jo odos srovėj

pasisotinti iš kupino jo tylos indo

atsigerti lig valiai jo nepažinumo vyno

užsiliepsnoti nuo jo užuominų apie stebuklingą upę

iškeliauti link jos jo lūpų takeliais

pavyti laukinius jo tiesų žvėris

į kurių nasrus įlysti ir atgimti trapiausia jo pievos gėle

nebaidyti jo pasitikėjimo drugio

negaudyti jo laisvės stirnos

priglausti sužvarbusį jo ilgesio tolį

apdainuoti jo kūno ir kraujo paslaptį

jei mano kojos žengtų vieną jo žingsnį

įkopčiau į stačiausią jo meilės viršūnę

surasčiau tyriausią jo džiaugsmo šaltinį

atkelčiau paskutinę jo užtvankos plunksną

maudyčiaus be nuovargio jo nuskendusiuos labirintuos

ilsėčiausi ant jo širdies kranto ir būtų lengva

pamatyti savo atvaizdą jo srovių ištiesintuos veidrodžiuos

atpažinti jo akis tarp didžiųjų dangaus žiburių

sugrįžti namo jo medžio šakų nuorodom

nesujudinti ašaros jo vakaro rūke

atsigulti ir užsikloti jo kvėpavimo antklode

užmigti saugiuos jo plaukų vėjuos

yra gražus sapnas

meilė yra tirštesnė negu pamiršti

photo-2_Fotor

meilė yra labiau tirštesnė negu pamiršti

labiau plonesnė už atsiminti

retesnė nei banga yra drėgna

dažnesnė nei nesėkmė

ji yra labiausiai išprotėjusi ir mėnuliška

ir mažiau ji nebus

negu visa jūra kuri tik

yra giliau nei jūra

meilė yra mažiau visada negu laimėti

mažiau niekada negu gyva

mažiau didesnė už mažiausią pradėti

mažiau mažesnė už atleisti

ji yra labiausiai sveiko proto ir saulėta

ir labiau ji numirti negali

negu visas dangus kuris tik

yra aukščiau nei dangus

——————————-

 

e. e. cummings “love is more thicker than forget“

love is more thicker than forget

more thinner than recall

more seldom than a wave is wet

more frequent than to fail

it is most mad and moonly

and less it shall unbe

than all the sea which only

is deeper than the sea

love is less always than to win

less never than alive

less bigger than the least begin

less littler than forgive

it is most sane and sunly

and more it cannot die

than all the sky which only

is higher than the sky

 

Eilėraštis

_MG_5244_a_dg_bw

Jei eilėraštis ieškotų poezijos

užpustytų veidrodžių dykumoje,

baltai juodų horizontų kaitra ir speigas

verstų raides užrakintomis tylos celėmis.

Jei jis keistų ritmą ar kryptį,

tikslas tvinkčiotų rankos atstumu

neprieinamas, nesugriebiamas,

kol pavargęs klajūnas nutiltų į tašką

ir neišragautas liktų gyvenimo sodas.

Ir poezija numirtų miražais.

Kur taip grakščiai

išsisuka iš šaknų žolė, elegantiškai

atsispiria nuo šakos lašelis,

lyg švytuoklė svaigiai

abejoja esybė ant slenksčio.

Bet eilėraštis keliauja

reljefais daugiaveidžio grožio,

skardžiais kvėpuodamas,

misdamas nuodėmėm.

Nešasi širdį

ir nešasi akis.

Laimėje sirpsta

bežodis.

Iššvaistykime likusį laiką

GEDSC DIGITAL CAMERA

O, iššvaistykime visą likusį laiką

būdami laimingi

dėl nereikšmingų dalykų.

Užsimerkime ir likime anonimais

net patys sau

gelmių saulių atokaitoje.

Užaukime iki tokio kuklumo,

kad erdvu būtų sklandyti

skylėtam tikrovės glėby.

Ir jei vėl ištirps prasmės,

sudygs baimės, pasilikime:

silpnumas atsiskleidžia

kvepiančiais žiedais

tam, kuris pažino pavasarį.

Žiema niekada tavo kraujyje

***

Ribos nuvyto akylose kojose –

gal tam, kad patirtume šiuos namus,

akimirkai išsipainiojome iš šviesių rytojų –

gal tam, kad intakai užlietų troškulį,

kvėpavimas amžinai plazdena uždangas –

gal todėl žiema niekada tavo kraujyje.

Kur nežinoti ramu

***

Akyse prie lūpų susitikti, kur

nežinoti ramu,

tyliais prisilietimais būti ir būti iš tikrųjų:

ant aukščiausiai pakilusios snaigės –

namais, po dugnan įkritusia žvaigžde –

ugnim; iš saldžių sapnų

iškeliauti tik vienam į kitą.

*

Mažas obuoliukas sunoko paprastume ir nesvarbume –

jo tobulumo nepranoksta spindinčios galaktikos.

Davei atsikąsti gabalėlį pažinimo

šio alkio ir maišto, kad sučiurlentų ledas tiesoje,

kad atpažinčiau pėdsakus veide pasaulį raikančių minčių

ir aukštoje žolėje linguojančius kelius, laukiančius

keiksmų ir žiedų iš bandančio suprasti, ką gali reikšti

būti laisvu.

Erdviausios yra tavo rankos,

glostančios pašiurpusį mano ribotumą.

Stipriausiai šildo tavo paaiškinimas.

*

Kaip išstovėti

prie tavo žaizdos skardžio,

apačioje kunkuliuojant sapnui,

meilės kalyklų raudonumui, skausmo pavasariui,

kaip išsemti ištekėjusias randų upes?

Krentu į tavo akių mėlynumą,

lūpų minkštais linkiais ridenuos iki šypsenos saulės,

matau, kaip gimsta žalia spalva

visur.

Sutekėjimas

1466295_10201774200730036_627694862_n

Pirma akimirkos pusė. Pradmės linijų braižymas.

Gyvenime šviečia mėnulis. Rūkas prie kiekvieno vandens.

Mėnulio šviesa yra atspindys. Toli skiriasi nuo arti.

Kelionė į išorę. Kelias atlaiko lūkesčio svorį.

Individualybė žydi. Vaikas užmiega.

Dekoracijos keičiasi. Trauka ir baimė renkasi kryptį.

Kūnas noksta. Tamsa virpa pažadais.

Laikas teka.

Antra akimirkos pusė. Praeivis dar kartą paklausia kelio.

Gyvenime pateka saulė. Gaivus oras prisiglaudžia prie durų. 

Saulė šviečia iš savęs ir nemeta šešėlio. Eik pas tą, kuris neatrodo.

Kelionė į vidų. Paukštis randa paskutinį šapelį lizdui.

Individualybė sklaidosi. Tavo svajonė išsipildo kitam.

Dekoracijos liejasi. Lygtis išsprendžiama nebūtinybe.

Kūnas nyksta. Grožis ne.

Laikas suteka.

Sąskambiai

E u d a i m o n i a

Wolf Kahn "Pale Trunks" (2008)

Bangos, triukšmas, sūri vėtra.

Atgniaužiu delnus, pasuku galvą:

tai mylimoji pina plaukus stichijos kaspinu.

Tai sparnai plaka krūtinėje.

Atsakymai arčiau nei manyje.

————————————————————-

Paveikslas: Wolf Kahn “Pale Trunks“, 2008

Saturnalijos

photo546

Dieną be numerio vietoje be koordinačių

ne kažkada ne kada nors ne toli ne arti

veidais be vardų tiesomis be gražbylystės

ne nebūtyje ne tyloje

pagirdyti ir pasotinti esam

ne mes ne kiti ne amžiams ne akimirkai

šokyje be kūnų linksmybėje be priežasties

žodžiais neapibūdinti mintimis neapipinti

apdovanoti ne formomis pasauliuose

puotaujančiuose prieš pat kūrybos aktą

-spragtelk pirštais-

-ir dar kartą-

senolė lėtai dairosi

stumdama vežimėlį

kuriame mažoji

įsistebeilėjusi į priekį

niūniuoja

Viena mintis

simon-hantai-blancs-1974n

Dangus nuskrieja,

kol kasame lūpomis dugną.

Per gyvi užmigti,

per aistringi pabusti.

Tarp degančių vandenų

ir judančių pusiausvyrų

įkūniję ketinimą patirti.

Tad iš paskutiniųjų vejuosi saulę,

o ji jau šildo mano nugarą.

Ir muzika skamba ne ten,

kur glostai įtemptą stygą,

sukurtą užgauti.

Taip rimtai abejojam,

o abejonės šypsena plati

nuo taip iki ne

talpina spalvotus pasaulius.

Gal net vietą ir laiką

snaigei ir žiedlapiui

kristi kartu, gal net

paaiškinimą grynam džiaugsmui

dėl vienos minties.

——————————————

Paveikslas:

 Simon Hantaï “Blancs“, 1974

Gyvas

photo_s

“Tegu tavo žodžiai reiškia ne pačia prasme

Bet tuo ko nepaisant jie pavartoti.“

(iš Česlovo Milošo eilėraščio)

Nuogas nuogas nuogas

nuogas nuogas nuogas

nuogas nuogas nuogas

nuogas žiūrėjimas į

nuogą paslapčių epochą

nuogą

nuogą.

Nuogi mes visi

vienodi.

Gyvas

koks gyvas

tavo kūnas

nusirengęs

prie atvirų durų.

Po pakeltais tiltais

Tibetan spiritual leader the Dalai Lama holds hands with director of the Children in Crossfire charity, during his visit to Londonderry, northern Ireland

Tarp mūsų

po pakeltais tiltais

vanduo tinkamas plaukti

tvirtas dugnas tinkamas eiti

kažkas jau myli tave

visą netobulą

ilgisi kiekvienos klaidos

sužeidžiančios tik sapną

pasaulį verkiantį ir piktą

priglaudžia ir guodžia

nesupratimus pavadinimų

žaidimų taisyklių

kažkas jau pažįsta tave

nekeistų nieko

klausia apie tave

kad paklaustum savęs

laukia atsakymo

kurio neištarsi

nenusakomo

palieča tave

trupantį aštrų vėjuotą

kažkas nuramins tave

ir atvers tave

tada aš nebūsiu toli

nei savo tuščiais žodžiais

nei skirtumais

taip ir neįrodytais.

——————————————————————

Nuotrauka:

Tibetan spiritual leader the Dalai Lama holds hands with Richard Moore, Director of the Children in Crossfire charity, during his visit to Londonderry, Northern Ireland April 18, 2013.

REUTERS/Cathal McNaughton

Idealai

41-Nude__1959__October_cc

Gerumas

su užmestais tinklais.

Davimas

paskaičiuojant grąžą.

Idealai

pilni priešų.

Supranti

atsuktos nugaros

atvirumą.

Suspausto kumščio

jautrumą.

Matai

suodinam veide

dvi žvaigždes.

—————————————————————————————————–

Nuotrauka:

Bill Brandt “Nude Baie des Anges“, 1959.

http://www.billbrandt.com

Gimimo matematika

GEDSC DIGITAL CAMERA

Trys šviečiantys mėnuliai

ir vienas

nematomas

yra vienas.

Trys garsai tariami

ir vienas tylimas

yra visos melodijos.

Kiek kartų reikia tai pastebėti,

kad tai sukurtum?

Du metai

sugeria laukimą.

Vienas stebuklas

kas akimirką.

Kita akimirkos pusė

patiriama po pusės

gyvenimo.

Kiek kartų reikia tai sukurti,

kad tai prisimintum?

——–

(Šis tinklaraštis buvo sukurtas prieš dvejus metus.)

Jei duočiau sau laisvę

GEDSC DIGITAL CAMERA

Jei duočiau sau laisvę, neskriausčiau savęs

kitų taisyklėmis.

Jei duočiau sau taisyklę, neskriausčiau kitų

savo laisve.

Jei mokėčiau, balansuočiau tarp

lyno ir kritimo.

Jei pažinčiau, sukurčiau pasaulį

be kaltų.

Rugpjūtis turi savo paslaptis

GEDSC DIGITAL CAMERA

Rugpjūtis turi savo paslaptis.

O mes suabejojame vasaros amžinumu,

kai pievos ima svirpti, ir savimi,

pamiršdami, kad pirštų galiukais galime vykdyti

perversmus. Ar žiūrėsi su manimi per naktį į

Pilnaties lūpas, laukiant pritarimo šnabždesio

širdies šauksmui sekti paskui aukštą dangų,

pasiryžimui neišsigąsti baimės įžengus į nepažintą teritoriją,

atrasti galią tiesti tiltus Meile, kuri priima viską,

kas išnyra iš pasaulio pakraščių, ir glosto viską,

kas keičia paviršius? Galiausiai nurimstame

už peržengtos ribos gyvenimo, judesio ir aistros

namuose. Rugpjūtį, kažkieno išpuoštą pabaigų puokštėmis,

atrandame kupiną sugrįžimų į giedras tolumas.

Wakan Tanka

GEDSC DIGITAL CAMERA

Mažas paukštelis mokosi giesmės apie pasaulį.

Baltas debesis tyli apie išnykimą.

Skylanti sėkla rodo, kaip gimti.

Viskas saugo virstantį.